Simbolių galia: „Madona su islandišku peizažu“ | MO
Simbolių galia: „Madona su islandišku peizažu“
2019 12 04 – 2020 01 06

MO muziejaus pirmojo aukšto hole nuo gruodžio 4 d. atidaroma vieno kūrinio ekspozicija Simbolių galia: „Madona su islandišku peizažu“. 
Joje eksponuojamas dailininko Vytauto Narbuto paveikslas „Madona su islandišku peizažu“.

Apie kūrinį ir jo autorių Vytautą Narbutą:
Daugiau kaip 20 metų Islandijoje gyvenantis dailininkas Vytautas Narbutas (g. 1962) Lietuvoje labiau žinomas kaip Rimo Tumino, Oskaro Koršunovo spektaklių („Katedra“, „Tartiufas“ ir kt.) scenografas. „Madona su islandišku peizažu“ atskleidžia jį kaip neorenesansinės stilistikos tapytoją. Teatrališką, simbolių kupiną paveikslą dailininkas kūrė penkerius metus. 

Vytautas Narbutas semiasi įkvėpimo iš Renesanso laikų menininkų, kuriems buvo svarbu kuo realistiškiau perteikti pasaulio atvaizdą. Tapytojas klasikinį vaizdavimo būdą jungia su šiuolaikine raiška. Figūros, stovinčios aplink išaukštintą Dievo Motiną, atspindi klasikinį vaizdavimo principą, o šiuolaikinę raišką atliepia proporcijų nepaisymas, kai Madonos figūra vaizduojama išdidinta, monumentali. Autorius vadovaujasi perspektyvos dėsniais – sukuria panoraminį peizažą, kuris atveria Islandijos gamtos grožį. Kokias reikšmes slepia Narbuto pasirinkti simboliai? Kokią tragediją nutyli Dievo Motina?

Į tradicinį Renesanso stilistikos paveikslą autorius įterpia savo šiuolaikinį požiūrį ir sukuria autentišką kelių sluoksnių ikonografiją. Dailininkas Dievo Motiną pavaizduoja su popiežiaus atributais: kapa, kryžiaus formos ferula ir žiedu. Figūra, apsisiautusi iškilmingu drabužiu, gaubia ir saugo žmones nuo atsiveriančių iš po kapos skvernų kruvinų pragaro vartų – simbolizuojančių kančią ir skausmą. Šie atributai ir gestai ženklina popiežiaus galią. Paveikslo apačioje visažiniai angelai – cherubinai – laiko ateities veidrodį, kuriame atsispindi nukryžiuoto Jėzaus Kristaus likimas. Šv. Marija Magdalietė, nuolankiai prigludusi prie Nukryžiuotojo veidrodžio atspindžio, išreiškia sielvartą ir atgailą.

Didingoje Madonos figūroje susipina du esminiai Jėzaus gyvenimo etapai: žemiškojo gyvenimo pradžia – įsčiose bręstanti gyvybė ir nukryžiavimo momentas – iš po kapos kyšančios rankos su stigmomis. Dailininkas narplioja sunkią ir dramatišką motinystės naštos temą – motina savo vaikui suteikia gyvybę, bet kartu nulemia ir mirtį.

Tradiciškai Madonos paveikslų siužetuose nevaizduojamos nuodėmingumo apraiškos, tačiau Narbutas nesilaiko kanono ir kairį apatinį kūrinio kampą skiria moterims – įvairių blogybių alegorijoms. Autorius nepaiso tradicinės simbolių reikšmės ir moterį su knyga interpretuoja ne kaip išminties, bet kaip puikybės išraišką. Apsinuoginusi figūra, krūtimi maitinanti kaukolę – mirtį, yra tuštybės simbolis. Ievos siluetas gaubia save rankomis ir susigundo paragauti uždrausto vaisiaus. Palinkusi nuoga figūra – kankinys Šv. Sebastijonas.

Dešinėje pusėje pavaizduotas dviveidis vyras reprezentuoja žmogaus gyvenimo ratą: gyvybingą jaunystę ir sunkią senatvę. Savitą simboliką turi net spalvos, todėl šventųjų kūnus gaubiantys arnotai (apsiaustai) neatsitiktiniai. Žalias yra nuoroda į tikėjimo ir amžinojo gyvenimo viltį, o auksinis simbolizuoja Bažnyčios galią.

Originaliai interpretuodamas tradicinę religinę ikonografiją menininkas tarsi sako: kad ir koks būtų laikotarpis, pagrindinis žmogaus gyvenimo scenarijus ir jo tragizmas nekinta.

Vytautas Narbutas apie savo kūrinį:

„Daugel metų norėjau nutapyti Madoną. Bet nemačiau kaip, nežinojau apie ką. Vieną dieną kažkaip atsirado ir vaizdas, ir mintis. Nors per penkerius darbo metus daug kas pasikeitė, atsirado daugybė naujų detalių. Norėjau kūrinį susieti su Islandija, kurioje gyvenu. Buvo iškirsti langai sienoje islandiškam peizažui.

Pagrindinė tema – motinystė, nors yra ir šalutinių temų. Motinos tragedija yra ta, kad ji savo vaikui duoda gyvybę ir mirtį. Kūdikis Jėzus, motinos įsčiose atvėręs savo vidinius organus, rodo, kad jis turėjo fizinį kūną ir ant kryžiaus kentėjo kaip žmogus. Paveiksle pilna simbolių. Mirusiųjų kūnai ir skeletai – tai pragaras raudoname koliore, nuo kurio Marija savo kapa saugo mus. Figūra su knyga kairiame apatiniame kampe – puikybė, už jos – tuštybė, krūtimi maitinanti mirtį. Kitoje pusėje dvigalvis – linijinė istorija nuo jaunumės iki senaties. Už jo vienuolis auksine kapa – Bažnyčia ir t. t.

Pirmame plane Ieva, toliau Marija Magdalietė, parimusi ant išgaubto veidrodžio, kuris atspindi ateitį – Jėzaus nukryžiavimą toje pačioje erdvėje su tuo pačiu islandišku peizažu, tik jau vakarėjant… Na, ir taip tolėliau… Madonos veidas – vienintelis objektas, kurį nutapiau vienu prisėdimu. Po to nedrįsau liestis. Jau MO muziejui įsigijus Madoną, nežinia iš kur, nežinia kaip po jos kairiąja akimi atsirado kruvina ašara. Bandžiau valyt, netgi peiliu gramdžiau… nepasidavė. Nusprendžiau, jog turbūt taip ir turi būt.“

Kiti MO įvykiai
Sutinku