Monika Furmana: „Pasitikiu likimu ir bandau plaukti pagal uoslę“

Tapytojos Monikos Furmanos darbuose pasakojama moters gyvenimo istorija: įsimylėjimas, kūniškas kontaktas, gimdymas, nusivylimas, išsiskyrimas. Didelio formato drobės pasakoja moters santykį su ją supančiu pasauliu. MO muziejaus parodoje „Kodėl taip sunku mylėti?“ eksponuojama menininkė atvirai kalba apie savęs paieškas, feminizmą, toleranciją ir meilę kitam.

Ar kūriniuose ji vaizduoja save?

Studijų metais M. Furmana dirbo kartu su modeliu ir savo darbuose perteikė modelio kūną. Visgi ilgainiui suprato, kad pati puikiai jaučia, ko reikia jos darbams. Taigi tada pradėjo fotografuoti pati save. Būtent taip atsirado jos, kaip autorės, veidas paveiksluose. Tačiau tapytoja pabrėžia, kad jai svarbiausias moters kūnas ir jo adaptavimas, o ne savo veido perteikimas.

Savitas braižas

M. Furmanos kūryba pasižymi išskirtiniu stiliumi. Jos kūriniuose vyrauja kontrastai, kūniškumas, kūno ir daikto santykis, daikte slypinti gyvybė, kūno sudaiktėjimas. Visgi šis stilius formavosi palaipsniui ir menininkė ilgai savęs ieškojo kūryboje.

M. Furmana pasakoja, jog pirmaisiais studijų metais ieškojo savo stiliaus, norėjo atrasti save, tačiau vis tiek jautė didžiulį pasimetimą. Tuo metu ji siekė išbandyti įvairiausius stilius, todėl peržiūrų metu jai buvo nuolat kartojama, kad jos braižas ištisai keičiasi.

Įvairūs gyvenimo įvykiai turėjo itin didelę įtaką menininkės kūrybai.

Moteriškumo tema kūryboje

Feministinės temos M. Furmanai yra itin artimos. Tai atsiskleidžia jos paveiksluose, kurie pasižymi moters kūniškumu, nuogumu ir seksualumu.

Kurti šiomis temomis menininkė pasirinko dėl iš visuomenės jaučiamo spaudimo ir noro suprasti save. Daug laiko praleidusi ieškodama savęs, gilindamasi į akademijoje dėstomas disciplinas bei gyvenimą, menininkė teigia supratusi, jog ji yra besikeičianti ir geba priimti tikrąją save.

M. Furmana yra 4 vaikų mama, todėl pati asmeniškai yra patyrusi moterų daugiasluoksniškumą: „Mes turime didžiulį talentą būti visokios ir turime priimti save tokias, kokios esame.“

Tolerancija ir meilė kitam

Menininkė prisipažįsta augusi netolerantiškoje aplinkoje. Atvirumo kitam ji išmokusi ir vis dar besimokanti iš savo vyro. „Mokausi ne tik mylėti savo partnerį, bet suprasti ir kitoniškumą“, – sako ji.

Tolerancijos menininkė teigia besimokanti ir kurdama: „Ar ta drobė, dažas priims tapybą? Ar jis pasiduos ar ne? Dažnai nepasiduoda. Tu turi improvizuoti ir priimti tą kitoniškumą.“

Tapytoja prisimena savo metus akademijoje, kada kūrė ir vaizdo įrašus. Jie reikalavo daug pasiruošimo, planavimo ir labai dažnai nebuvo tokie, kokių tikėjaisi. Taigi tekdavo priimti kitokį rezultatą.

„Tai santykis su kitoniškumu, su tuo, ko tu neplanavai. Iš pradžių tai gali sukelti pyktį, neigimą, atmetimą, bet gal nereikėtų su tuo kovoti. Reikėtų tai priimti“, – pasakoja M. Furmana.

Kūrybinis procesas

Menininkės kūrybinis procesas yra pilnas improvizacijos – ji nepiešia eskizų savo tapybos darbams. „Pasitikiu likimu ir bandau plaukti pagal uoslę“, – teigia M. Furmana.

Įkvėpimo savo kūrybai tapytoja semiasi iš įvairių šaltinių. Tai gali būti kitų kūryba, knygos ar filmai, netikėtai pamatyti vaizdiniai, svetimo skausmas ar net žinių reportažai. Dažnai tai būna dramatiška, skausminga būsena, kurią pajutus norisi transliuoti ir skleisti plačiau.

Kurdama M. Furmana sako negalvojanti apie publiką ar žiūrovą. Jai svarbiau yra įsilieti į kitą pusę, kitą pasaulį ir perteikti ten jaučiamą būseną.

„Tapybos medijoj jaučiu kitą būtį, energiją, asmenybę“, – pasakoja kūrėja.

Tapymas menininkei iššaukia pačius įvairiausius jausmus.