„Sustokime bendrai nuotraukai“ – ką tai mums reiškia?
4 MINUTĖS SKAITYMO
Ar prisimenate tuos kartus, kai draugai ar giminaičiai kvietė sustoti bendrai nuotraukai? Prašė pasislinkti ar susispausti, kad tilptumėte kadre, šypsotis ir netgi – „padaryti vieną linksmesnę nuotrauką“? Mes dažnai įvykius bei šventes įamžiname bendromis nuotraukomis. Net jei kartais ir nenorime, vis tiek galiausiai atsiduriame jose. O ką ir kiek daug mums gali pasakyti šios grupinės fotografijos?
Apie grupines nuotraukas ir savotiškus jų ritualus pasakoja vienas iš MO muziejaus parodos „Permainų šventė“ knygos autorių, tyrėjas ir fotografas Paulius Petraitis. Taigi ką mums gali pasakyti grupinė nuotrauka?
Šventės portretas – grupinė nuotrauka
Fotografija – įprastas būdas įamžinti šventę ar svarbų įvykį. Kaip tai darome? Arba užfiksuojame gyvą šventės akimirką, arba surežisuojame kadrą. Grupinės nuotraukos dažniausiai yra režisuojamos.
Bendroje nuotraukoje mes sukonstruojame šventės portretą, rodantį gerai laiką leidžiančius žmones. Tai dažniausiai išreiškiama daugumai atpažįstamomis pozomis, gestais ir šypsenomis. Negana to, grupinis portretas įvardija svarbų faktą: „mes ne tik švenčiame“, bet ir dar svarbiau – „mes švenčiame kartu“.
Bendra nuotrauka – buvimo drauge įrodymas
Išties, grupiniai portretai skirti vizualiai pademonstruoti grupės bendrumą. Kieno nors nenoras fotografuotis ar atsidurti nuotraukoje dažnai nepaisomas, negirdimas. Tikriausiai visi esame sakę: „ne, nenoriu fotografuotis / ar tikrai to reikia?“ ir tuo pačiu metu jau stojęsi į režisuojamą kadrą.
Taigi pasirinkimo galimybė yra ribota: arba tu esi nuotraukoje (vadinasi, esi „su mumis“), arba nesi. O jei nuotraukoje šypsaisi, vadinasi, tai buvo džiugi ir laiminga šventė. Juk besišypsantys nuotraukoje veidai tarsi „sako“: mes buvome ten ir ten, atrodėme laimingai, buvome kartu.
Žinoma, kartais sukirba mintis, jog džiaugsminga nuotrauka nėra visada tikrasis įvykio atspindys, tačiau laimingi veidai nuotraukoje leidžia tai ignoruoti ir bent akimirkai patikėti laimingos grupės fantazija.
Pozavimas – kūnų choreografija
O ar pamenate jausmą, kai jums pasako, kad fotografuosimės? Tuo metu pradedame galvoti ir apie bendrą nuotraukos vaizdą, ir apie unikalų save joje. Kažkas lyg kaladėles rikiuoja mūsų kūnus – visi turime tilpti kadre. Sakyčiau, vyksta savotiška kūnų choreografija. Bet tuo pačiu metu ir kiekvienas iš mūsų, stovintis ar sėdintis bendrame kadre, išgyvename įvairius jausmus – pradedame ruoštis nuotraukai ir ne visada elgiamės organiškai. Mes pozuojame.
Pozavimas yra performatyvus veiksmas, atliekamas prieš kamerą. Kūną mes paruošiame „kameriškam“ vartojimui. Žinome, kad į nuotrauką bus žvelgiama joje ieškant šventei būdingų savybių – šypsenų, atmerktų akių, pasitikinčios stovėsenos. Ir ką mes darome? Ogi, pasiduodame šiam kameros ir pozavimo lūkesčių diktatui.
(Ne)unikalūs portretai nuotraukose
Galbūt nuskambės paradoksaliai, bet nuotrauka dažniausiai nėra skirta tik mums, pozuojantiems joje. Ji yra kuriama „vartoti“ – portretas tampa savotišku produktu, kuris yra lengvai atpažįstamas. Nuotraukose kūnas, veidas, išraiška, burna, drabužiai, plaukai kamerai yra išstatoma tarsi vitrinoje. Tai tampa dar akivaizdžiau, kai nuotraukos yra publikuojamos socialiniuose tinkluose. Jei siekiame būti pastebėti ir pamėgti, nuotraukos pateikimas, t.y. kaip mes atrodysime joje, tampa esminiu tikslu.
Todėl daugybė bendrų nuotraukų atrodo panašiai. Grupiniame portrete paprastai neieškoma naujovių ar neformato. Dažniausiai pasitenkinama jau veikiančiomis, daugelį kartų matytomis pozų schemomis. Čia vyrauja klišės. O net ir, regis, iš pirmo žvilgsnio unikalios fotografijos dažnai yra jau matytų socialinėse medijose kitų portretų pozų (sąmoningas ar nesąmoningas) kartojimas. Kiek unikali yra jūsų grupinė nuotrauka – lieka spręsti jums patiems, joje pozuojantiems.
Daugiau fotografijų ir istorijų – parodoje
Daugiau fotografijų, kuriose įamžinamos įvairios šventės, o veikėjai perteikia švenčių akimirkas arba galbūt pozuoja, galite pamatyti MO muziejaus fotografijos parodoje „Permainų šventė“. Parodoje taip pat galite susipažinti ir su visu P. Petraičio straipsniu – jis prieinamas parodos knygoje, pratęsiančioje „Permainų šventės“ temą gilesniais straipsniais ir skaitiniais.
Taip pat galite dalį šventės išsinešti namo – parodos knygą įsigyti MO parduotuvėje arba internetu, MO parduotuvėje Facebook’e:
Paroda „Permainų šventė“ yra pirmasis bandymas Lietuvoje į šventę pažvelgti taip plačiai – ką, kaip ir kodėl šventėme bei švenčiame ir kaip tai fiksuojama fotografijoje.
Susitikime muziejuje!
