Jonas Mekas: kalba ir kalbėjimas

Pirmą kartą kalbos ribas Mekas pajuto devynerių metų – kai pradėjo lankyti mokyklą. Jis pats kalbėjo taip, kaip ir visi kaimynai Semeniškiuose ir aplinkinių kaimų žmonės, o mokykloje, savo nuostabai turėjo mokytis literatūrinės lietuvių kalbos. Tarmė, nors stumiama iš vartosenos, iš atminties neišnyko, bet atsirado pirmoji skirtis: vaikystės kalba ir – universalesnė – mokyklos kalba.

Vėliau gimnazijoje Mekas mokėsi prancūzų ir lotynų kalbų. Atsivėrė du pasauliai: praeitis per lotynų kalbą ir dabartis – per prancūzų. Pajutęs alkį, kurį galėjo pasotinti tik kalba, jis apsigyveno savo dėdės pastoriaus ir kaimynų bibliotekose.

Mokykla jį pirmą kartą nuvedė į kino teatrą. Tos – kino – kalbos dar reikėjo išmokti. 1940 m. į Lietuvą įžengę sovietai pareiškė, kad prancūzų ir lotynų kalbos nereikalingos, – būtina išmokti rusų, pasaulinės revoliucijos kalbą. Sovietų kareiviai sudaužė pirmąjį Meko fotoaparatą. Juostoje išsaugota tikrovė tapo pavojinga. Dar viena pamoka apie kalbą. Tada netrukus Lietuvą užėmė vokiečiai ir iš būtinų mokėti dalykų išbraukė rusų kalbą. Prireikė mokytis vokiškai.

Atsidūręs priverstinių darbų stovykloje Elmshorne, Vokietijoje, Mekas susidūrė su vokiečių kalbos tarme, sunkiai suprantama net kitų regionų vokiečiams, ką jau kalbėti apie svetimkalbius. Be to, kartu gyveno prancūzai, jugoslavai ir italai – karo belaisviai, – ir Mekas nusprendė mokytis italų kalbos. Tiesa, kai pasibaigus karui susidūrė su italų karininkais, paaiškėjo, kad Mekas mokėsi ne grynos italų kalbos, o kažin kokios tarmės, kurios tie karininkai nesuprato…

Būdamas 27-erių Mekas atsidūrė Niujorke su visomis savo kalbų skeveldromis atmintyje ir žiūrėdamas pirmuosius filmus (Daktaro Kaligario kabinetas, 1920; Ašerių namų žlugimas, 1928) susidūrė su meno kalba, o ji bylojo apie jo paties asmeninę patirtį: kituose tūnantis iracionalus blogis ir nepatikimų vietų, kuriose esi svečias, žlugimas.

„Valandom vaikštai, sėdinėji, ar stovi ir žiūri kurin taškan. Niekas, visiškai niekas nesieja manęs su aplinkiniu pasauliu. Pasaulis šurmuliuoja, kariauja savo karus, pavergia šalis, žudo žmones, kankina. Tikrasis pasaulis… Atrodo, kad iki šiol aš praslysdavau pro tikrąjį pasaulį, jame nedalyvaudamas, nesirūpindamas juo, nesusijęs. Net būdamas pačiame jo šurmuly iš tiesų tenai nebūdavau. Mano vienintelis gyvenimo saitas yra šita rašliava. Šitą akimirką, kai aš stoviu nuleistom rankom ir nukritusiais pečiais, akim į grindinį, gyvenimas prasideda iš naujo. Aš nenoriu susisieti su šituo pasauliu. Ieškau kito pasaulio, su kuriuo būtų verta susisieti.“