Jonas Mekas: mirktelėjimai

1964 m. Jonas Mekas dalyvavo siurrealizmo žvaigždės Salvadoro Dalí surengtuose hepeninguose. Filmuojant vieną jų, Dalí provokuojamai mirkteli Mekui, o šis nesutrikęs atsako tuo pačiu. Mekui mirksėjimas nėra nevalingas traukulys ar apsimestinis parodijavimas – tai komunikavimo būdas, galintis įgyti daugybę prasmių: išreikšti pritarimą ar pasipiktinimą, pasidygėjimą ar susižavėjimą.

Modernizmo epochai atstovaujančio Dalí ir naujam, postmodernizmo laikui atstovaujančio Meko susimirksėjimas atskleidžia pastarojo atvirumą kitoniškumui. Ir drauge simbolizuoja, kad Dalí laikas jau praėjo, o naujojo avangardo žvaigždė Mekas mirksi geriau.

Intensyvų Meko mirksėjimą hepeningo metu galima simboliškai sieti ir su kino montažu. Kadras po kadro montuodamas savo filmus Mekas sukuria seką, kurią mirksnis po mirksnio paskui išvysta žiūrovai. Kiekvienas filmo kadras Mekui yra svarbus, todėl sumanymas atskirti kadrus nuo filmų ir juos eksponuoti vizualiojo meno parodose buvo nuoseklus žingsnis. Vykdyti šį sumanymą menininkas pradėjo 1983 metais.

Sustabdyti Meko filmų kadrai yra tarpdisciplininiai kūriniai, tebepriklausantys kino sričiai, tačiau priartėję ir prie fotografijos:

„Šie vaizdai yra iš mano filmų. Tačiau jie nebėra mano filmai. Sykiu jie ir ne fotografijos. Kas tada jie? Jie – tai mano manijos. Buvau apsėstas idėjų apie sustabdytų kadrų galimybes. […] Juos atpažįstu kaip savo atminties dalį“, – sako Mekas.

Sumanymas eksponuoti kadrus Mekui kilo dėl kelių priežasčių. Visų pirma, jam buvo įdomu atskyrus kadrus nuo filmo konteksto pasižiūrėti, kaip jie veikia savarankiškai. Mekas nekurdavo naujų koliažų iš pasirinktų kadrų – palikdavo jų seką tokią, kokia ji buvo sukurta montuojant filmą. Visgi prie naujo žanro atsiradimo prisidėjo ir žemiškesnės priežastys – galimybė pardavus savo kūrybos vaisius užsidirbti asmeninėms reikmėms ir paties Meko įkurtam bei globojamam Antologijos filmų archyvui išlaikyti.

Meko filmų kadruose išryškėjantys bruožai – atsitiktinumo svarba, galimybė autentiškai pagauti akimirkos žavesį, laisva kompozicija ir dažnai kiek išsiliejęs, neryškus vaizdas formuojasi bendrame 7-ojo dešimtmečio Niujorko kultūriniame kontekste. Tuo pačiu metu aktyviai veikia Meko bičiulis Jurgis Mačiūnas ir Fluxus judėjimas, poparto kūrėjai, tarp kurių – ir daug laiko Meko lofte praleidęs Andy Warholas. Šiuos menininkus vienijo tai, kad jie žavėjosi kasdienybe, o kūrybą ir gyvenimą dažnai traktavo kaip žaidimą.

Meko kadrai iš filmų liudija, kaip neatskiriamai susipynę buvo šio laikmečio ikonų Mačiūno, Yoko Ono, Johno Lennono, Warholo, Namo June‘o Paiko – avangardinio meno ir populiariosios kultūros kūrėjų – ryšiai ir įtakos. Visgi Meko asmenybė – kaip katalizatorius – paveikė tiek minėtuosius 7-ojo dešimtmečio, tiek vėlesnių kartų kūrėjus nuo Jimo Jarmuscho iki Beyoncé.