20 Lietuvos meno istorijų. Antanas Gudaitis

Tapytojas Antanas Gudaitis (1904–1989) yra jungtis tarp tarpukario Lietuvos modernizmo ir sovietmečiu atšilimo metu prasidėjusių dailės permainų. Po dailės studijų Kauno meno mokykloje, 1929 m. A. Gudaitis išvyko studijuoti į privačias Paryžiaus meno akademijas, o dar po metų gavo valstybinę stipendiją, leidusią dailės studijas tęsti Nacionalinėje meno ir amatų konservatorijoje. Paryžius tuo metu buvo pasaulio meno sostinė, kurioje vienos naujos meno kryptys keitė kitas. Šį laikotarpį A. Gudaitis prisiminė: „Tik atvykus, žinoma, pagrindinis dalykas buvo lankymas meno galerijų, kurių labai daug. Jas aš visą laiką lankydavau, kad galėčiau suprasti, kas čia dedasi, kad galėčiau visame šitame turguje, toje meninių idėjų mugėje pradėti atskirti pelus nuo grūdų, kad susiorientuočiau šitame meno judėjime: kas jis yra, koks jis yra?“.

Grįžęs į Lietuvą su bendraminčiais skulptoriumi Juozu Mikėnu, tapytojais Vytautu Vizgirda ir Antanu Samuoliu, grafikais Jonu Steponavičiumi, Vytautu Kazimieru Jonynu ir Telesforu Kulakausku bei juos globojusiu vyresnės kartos menininku Adomu Galdiku, 1932 m. subūrė menininkų grupę „Ars“. Jie siekė įnešti permainų į Lietuvos dailės gyvenimą, kelti jo lygį. Toks reiškinys kaip menininkų grupė, bendros jų rengtos parodos buvo naujovė Lietuvos kultūroje.

A. Gudaičio judėjimą modernizmo keliu sustabdė stalininis laikotarpis. Iš dailininkų tuo metu reikalauta kurti socialistinio realizmo stiliumi. Tačiau prasidėjus atšilimui, kuris dailėje pasireiškė laisvesnės, daugiau apibendrintos formos toleravimu, A. Gudaitis tapo vienu pirmųjų dailininkų, ėmusių tapyti ekspresyviai. Be to, daug dėmesio kūryboje skyrė skambiems spalvų deriniams. Menininkas tęsė tarpukariu išplėtotą stilių, tačiau sovietmečio kūrybiniame etape atsirado daugiau grotesko, ironijos.

Menininkui pavyko išvengti politinių temų plėtojimo, šalies modernizacijos vaizdavimo. Jo darbuose daugiausiai dėmesio buvo skiriama žmogaus ir gamtos vaizdavimui, žmogaus ir gyvūno ryšiui. Gyvūnus A. Gudaitis dažnai vaizdavo kaip dvasinio gyvenimo metaforas – jo darbuose itin svarbūs buvo paukščiai, tapytojui simbolizavę žmogaus sielą. Taip pat tapytojo kūryboje atsirado religinių siužetų.

Šiame kūrybos etape A. Gudaičiui tapo svarbi savirefleksija. Paveiksle „Dailininkas“ (1964) jis pavaizdavo tapytoją, kuriantį abstrakciją. Šalia jo nutapytos dar dvi prie stalo sėdinčios figūros, rodos, pagautos viduryje įtraukiančio pokalbio. Kasdienėse patirtyse ieškoti įkvėpimo Lietuvos menininkams iki tol buvo nebūdinga. Tačiau atsispyręs nuo šių patirčių, A. Gudaitis drobėse jas transformavo beveik neatpažįstamai – kaip tikras modernistas.

Antanas Gudaitis
Dailininkas, 1964
Kartonas, aliejus, 100 × 73 cm
MO muziejaus kolekcija

Greta aktyvios kūrybinės veiklos, A. Gudaitis dėstė tapybą LLSR Valstybiniame dailės institute. Čia jis tapo daugelio dailininkų mokytoju ir įkvėpėju. Studijoje ar namuose su svečiais dalindavosi prisiminimais iš Paryžiuje praleistų metų, vaišindavo Prancūzijoje pamėgtu sausu raudonu vynu. Jo pasakojimai daugeliui tapo langu į Vakarų meno pažinimą.

A. Gudaičio kūryba paliko vieną ryškiausių pėdsakų Lietuvos dailėje, suformavo ekspresyvios koloristinės lietuviškos tapybos mokyklą.