Pokalbis su menininku Stasiu Eidrigevičiumi

Vienas žymiausių lietuvių menininkų gyvenančių ne Lietuvoje – Stasys Eidrigevičius. Charizmatiškasis kūrėjas Japonijoje, JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje ir daugelyje kitų šalių atpažįstamas kaip tiesiog Stasys. Garsus menininkas savo kūrybos duokle nepamiršta nudžiuginti ir gimtosios Lietuvos. Jo darbai eksponuoti MO muziejaus parodoje „Gyvūnas – žmogus – robotas“, taip pat bus eksponuojami ir būsimoje parodoje „Kodėl taip sunku mylėti?”.

Kritika ir kūrybinis identitetas

Nors dabar S. Eidrigevičius jau gerai atpažįstamas visame pasaulyje, tačiau autorius prisimena derybas su leidykla iliustruojant pirmąją savo knygą – Vytautės Žilinskaitės „Robotą ir peteliškę”:

„Leidykla vienu balsu nubalsavusi nutarė knygą išleisti, bet pasakė: „čia turi būti plaukai”. Pas mane ekslibrisuose visi vaikai buvo pliki, nes man atrodė kad čia yra žmogaus simbolis ir kodėl tie plaukai turi būti? Aš ilgai žiūrėjau, vieną darbą visaip perpiešiau kad to vaiko nebūtų – liko tik šuo ir mėnulis. Tą darbą pasilikau, bet jo nepakeičiau, nes vis dėlto negalėjau sutikt su tokiu leidyklos prašymu. Na, kitame ekslibrise vienam vaikui tokių plaukų pripaišiau, bet tie plaukai kaip stiebai, kaip antenos,” – apie pastangas įtikti leidėjams pasakoja Stasys.

„Kai knyga išėjo ir pavyko ją išsiųsti per Maskvą į Bratislavą aš buvau labai nustebęs ir paskui gavau premiją, apdovanojimą medaliu. Tai buvo didžiulis paskatinimas kaip jaunam dailininkui. Kai nebuvo laisvės, viskas apribota, suskirstyta į „galima – negalima”. Tuo metu tai man buvo didžiulis atokvėpis”, – prisimena menininkas.

Savęs paieškos ir nenutrūkstantis mokymasis

„Pastelė – technika, kurią aš atradau kaip savo techniką 1984-aisiais vakarų Berlyne. Aš tuo metu buvau svečias, pakviestas į galeriją, turėjau parodą, kurioje buvo piešiniai ir temperos, grafika. Ir aš galvoju: kažką turiu daryti, aš negaliu būti tik svečias, turistas visą mėnesį. Nuėjau į parduotuvę, nusipirkau pastelių, pradėjau piešti ir pajutau, kad ta technika yra mano. Kodėl mano? Todėl kad čia ir piešinys, ir tapyba jungiasi kartu“, – pasakoja S. Eidrigevičius apie tuo metu naujai atrastą vieną iš savo kūrybos kelių ir pastebi: „labai svarbu taiklumas, jeigu pataikai, tai gerai. Jei pradėsi blaškytis, žiūrovas tai matys, matys kad tu dar ne meistras.“

Dalindamasis kurioziškais nutikimais iš asmeninio gyvenimo žinomas kūrėjas tikina, jog svarbu nenustoti bandyti, eksperimentuoti, nes tik taip galima kažko naujo išmokti ir tobulėti. „Dailininko kelias yra ne toks, kad „aš viską žinau“. Aš visą laiką mokausi. Mokausi ir dabar, ir šiandien. Kiekvieną dieną taip sutinku: kažką matau, piešiu ir kišenėj visada nešioju eskizų knygelę.“ Ilgametę patirtį turintis menininkas įsitikinęs: „Mokytis reikia nuo pat mokyklos suolo, kol esi studentas, kai baigi ir gauni bakalaurus, ir laurus, ir viską… ir mokytis reikia iki pat grabo lentos.“

Simboliai, prasmė ir jausmas mene

Daugelyje ankstesnių autoriaus darbų sutinkame paukščius ar kitus žvėrelius, kurie pasak jo simbolizuoja laisvę. „Socializmo metu apie viską reikėjo kalbėti kitais žodžiais. Buvo paukščiai be sparnų, žvėreliai be kojų ir patys mediniai. Viskas tikėjimas, viskas kančia… Bet svarbiausia buvo, kad ta žinia eitų į pasaulį žmonėm, kad mes kenčiam, bet vistiek kuriam grožį“, – apie politinį pėdsaką to laikotarpio mene primena kūrėjas. Tačiau be grožio Stasys mene įžvelgia ir kitą ne ką mažiau svarbų dalyką:

Į klausimą, kur pasaulyje menininkas jaučiasi labiausiai suprastas, šis nedvejojęs žaismingai atsako – „Niekur!“ ir iškart pataiso, jog žodį „supranta“ reikia keisti žodžiu „jaučia“. Be abejonės tarptautinio pripažinimo keliuose žemynuose sulaukęs kūrėjas turi jį jaučiančių gerbėjų ratą, tačiau mano jog pati vieta čia niekuo dėta.