Lytiškumo ugdymo ekspertė: svarbu matyti asmenis, jų istorijas ir kontekstus, o ne vien lytį
„Dalinantis žiniomis apie lytiškumą, noriu prilygti masažuotojai, kuri gebėtų atpalaiduoti lytiškumo ugdymo raumenis“, – sako lytiškumo ugdymo specialistė, Vilniaus universiteto edukologijos doktorantė, bendruomenės „Ne kopūstų vaikai“ įkūrėja ir autorė Akvilė Giniota.
Artėjantys mokslo metai, dažnam jaunam žmogui atnešantys ir naujų socialinių situacijų bei iššūkių – vertinga proga suaugusiesiems sugrįžti prie lytiškumo ugdymo temos ir užmegzti dialogą su vaiku. Ką visgi apima lytiškumo ugdymo sąvoka ir kodėl ji mums kelia įtampas tiek namuose, tiek žengiant už namų slenksčio?
Lytiškumo ugdymas – visur ir niekur
Lytiškumo ugdymą galime suprasti labai konceptualiai bei filosofiškai, o čia pat – labai buitiškai. A. Giniota siūlo pasitelkti tris lygmenis: asmeninį (ką man reiškia mano lytis, mano kūnas, fiziologija, psichologija, asmeninis lyties supratimas?), tarpasmeninį (santykis su kitu/kita, bet nebūtinai romantiniu partneriu) ir visuomeninį (lyčių lygybės klausimai, lytiškumo ugdymas mokyklose ir kitur).
„Svarbu suprasti, jog kiekvienas iš lygmenų savyje talpina įvairiausias su lytiškumo ugdymu susijusias temas, o tai reiškia, jog lytiškumo ugdymas negali būti suprastas kaip tik pokalbis. Jo pagrindinis uždavinys yra padėti išsiugdyti kritinę savimonę ir savivertę“, – sako ekspertė.
Lietuvoje lytiškumo ugdymas privaloma disciplina tapo tik 2016–aisias, tačiau, kaip teigia A. Giniota, net ir nesiimant oficialiai įteisintų veiksmų, jis vis tiek nuolat vyksta: „Mes namie nepaliekame lyties ateidami į mokyklą, universitetą ar darbą. Bet kuriuo atveju visada „reguliuojame“ savo, o taip pat – ir kitų lytį“.
Ką daryti, kai paėmus kitą už rankos ima drėkti delnas? Ką daryti, kai jam/jai smirda iš burnos, aš noriu pasibučiuoti, tačiau nežinau, kaip apie tai pasakyti? Tai – tik keletas klausimų, kuriuos gauname anonimiškai, susitikus su vyresnių klasių mokiniais.
Lytiškumo ugdymo problematika
Anksčiau lytiškumo ugdymas vadintas lytiniu švietimu, kadangi prieš pusę amžiaus labiausiai buvo siejamas su lytiškai plintančių infekcijų ir nenorimo nėštumo, o devintajame dešimtmetyje – ir ŽIV prevencija. Įžengus į 21–ą amžių, lytiškumo ugdymas pradėjo apimti seksizmą, homofobiją, elektronines patyčias, LGBTQ+ teises.
A. Giniota atkreipia dėmesį, jog suaugusieji įprastai jauniems žmonėms suteikia rizikos prevenciją, tačiau tai dažnai neatliepia jaunų žmonių išgyvenimų ir poreikių: „Ką daryti, kai paėmus kitą už rankos ima drėkti delnas? Ką daryti, kai jam/jai smirda iš burnos, aš noriu pasibučiuoti, tačiau nežinau, kaip apie tai pasakyti? Tai – tik keletas klausimų, kuriuos gauname anonimiškai, susitikus su vyresnių klasių mokiniais“.
Nors ekspertė nenumažina rizikos prevencijos svarbos lytiškumo ugdyme, anot jos, svarbu suvokti, kad tai – pakankamai žema žinių, kurias suaugusieji gali suteikti jaunuoliams, kartelės riba. „Paauglių lytiškumas įtraukia tokias temas kaip įsimylėjimas, baimė prisipažinti meilėje, svarstymai, ką daryti, kai esi atstumiamas savo simpatijos ar kaip pranešti tėvams, jog esi homoseksualus“, – sako A. Giniota.
Kaip apie tai kalbėti?
„Kai pagalvojame, ar ne per anksti su vaikais kalbėti apie lytiškumą, šimtaprocentinė garantija, kad jau yra per vėlu“, – juokauja A. Giniota.
Informacijos apie seksualumą, savęs pažinimą troškimas nėra tik jaunuolių kaprizas, tai – normalus raidos poreikis ir asmenybės dalis. Ekspertė mano, jog lytiškumo ugdymui labiausiai trukdo pačių suaugusiųjų nesikalbėjimas tarpusavyje: „Kaip galime užtikrinti aukščiausius įmanomus sveikatos standartus, kai patys negalime ištarti bazinių žodžių: penis, sėklidės, makštis, vulva? Mums reikia išmokti šiuos žodžius girdėti visai kitoje dimensijoje“.
Neretai tėvai atidėlioja pokalbį apie lytiškumą manydami, jog tai paskatins ankstesnius lytinius santykius, tačiau daugelis tyrimų rodo, kad išsamus lytiškumo ugdymas tam neturi įtakos. „Lytinių santykių pradžią nulemia nebent likimo deivės moiros“, – šmaikštauja ekspertė.
Patogūs, bet koją kišantys naratyvai
Kaip teigia A. Giniota, moksleiviai lytiškumo ugdymą dažniausiai sieja su pamokomis apie lyčių skirtumus. Internetinio turinio prasme merginos ir vaikinai susiduria su itin skirtingomis realybėmis – kol merginos mato „Me too“ judėjimo turinį, kuriame vyrai dažnai prilyginami grėsmei, vaikinų socialiniuose tinkluose gali karaliauti Andrew Tate ir panašių veikėjų iškalba, moterį lyginanti su „barakuda“.
„Mums reikia kurti naujus naratyvus apie tai, kad mes esame ne tik skirtingi, bet ir panašūs, o moterys skiriasi nuo kitų moterų ir vyrai skiriasi nuo kitų vyrų. Įdedame per mažai pastangų, kad matytume lytis ir per panašumo aspektą, ne tik skirtumo“, – komentuoja A. Giniota.
Kas visgi turi imtis lytiškumo ugdymo vaidmens? Anot specialistės, atsakymas yra kompleksiškas, nes tai – ne tik šeimos ir mokyklų pareiga, bet ir žiniasklaidos, užklasinių užsiėmimų, jaunimo darbuotojų bei kultūros įstaigų atsakomybė.
„Svarbu ugdyti įvairovės kompetenciją, t.y. gebėti matyti asmenis ir jų istorijas, kontekstus, įvairialypes tapatybes, o ne tik esą viską apibrėžiančią lytį“, – sako A. Giniota.
Įvairovės kompetencijų ugdymas MO muziejaus parodoje
Lytiškumo ugdymui galima pasitelkti ir meną. Skirtingus žvilgsnius į seksualumo kultūrą, šeimos santykius, lyčių roles bei šių reiškinių transformacijas pristato MO paroda „Šito pas mus nėra. Intymumas, normos ir troškimai Baltijos šalių mene“.
Parodoje „Šito pas mus nėra“ leidžiamasi ieškoti atsakymo, kaip per pusę amžiaus keitėsi lyties, šeimos bei seksualumo vaizdavimas, kaip jį lėmė periodiškai tai laisvėjusios, tai griežtėjusios normos sovietmečiu ir vėliau.
Paroda veikia iki rugsėjo 8 dienos.
