Užsienio autorių tekstus lietuviškai prakalbinantys kūrėjai: „Vertimai moko nepasikliauti akivaizdžiais dalykais“
Liepos 10 d. 19 val. „MO lauke“ poezijos skaitymuose MO muziejaus terasoje skambės ne, kaip įprasta, lietuvių autorių, bet anglų, airių, serbų, kroatų, ukrainiečių ir kitų šalių poetų eilėraščiai. Juos skaitys vertėjai Marius Burokas, Agnė Bernotaitė, Kristina Tamulevičiūtė ir Dominykas Norkūnas – klausytojai išgirs jų mėgstamiausius, svarbiausius verstus eilėraščius bei atras mažiau pažįstamų šalių literatūrą. Laukdami renginio, vertėjai dalinasi savo asmeninėmis istorijomis bei literatūriniais netikėtumais.
Estų eilėraščiuose – gamta be lyrikos atspalvio
Estų poezija Lietuvoje – dar gana mažai žinoma, o Agnė Bernotaitė – viena iš nedaugelio vertėjų, lietuvių skaitytojus pažindinanti su šios šalies autorių eilėraščiais. Vilniaus universitete studijavusi lietuvių filologiją, A. Bernotaitė trečiame kurse pradėjo mokytis ir estų kalbos, taip išpildydama seną savo norą.
Kuo ypatinga estų poezija? Vertėja pastebi, kad ji, kaip ir lietuvių, pasižymi didžiule įvairove, kartais yra lakoniškesnė, savaip skambi, nors eilėraščiuose – daug gamtos, ši nėra sulyrinama. Nors estų ir lietuvių poezijos apytaka, pasak jos, beveik nevyksta, nes vertimų į estų kalbą itin stinga, A. Bernotaitė pastebi, kad tarp abiejų šalių autorių pastaraisiais metais netikėtai ryškėja panašios temos.
„Verčiant eilėraščius festivaliams nustebino, kad bemaž visai nesusisiekiančių literatūrų autorės – Ieva Toleikytė, Hanneleele Kaldmaa, Aliis Aalmann, Marija Mažulė – apie 2020-uosius staiga ima rašyti apie visokius vabalus, grybus, mikrogyvius, fosilijas. Būtų įdomu patyrinėti, ar tai – laiko pajautos, postantropocentrinis žvilgsnis, ar atidus klaidžiojimas akimis sau po kojų, o gal paveikia panaši skaitoma literatūra?“, – svarsto vertėja.
Bendraudama su estais A. Bernotaitė pastebi, kad jie gausiai skaito ne tik vien grožinę, bet ir kitų sričių – mokslo, filosofijos – literatūrą. „Tai atsispindi kūryboje – tekstai turi dugną, savotišką programą, nėra vien tik savęs ataidėjimas. Tiesa, jo šiek tiek irgi yra, bet asmeninės mitokūros mažiau – kitose sferose taip pat. Neretas ir mokslininko-poeto atvejis, tarkim, Timo Maran, Aare Pilv“, – pasakoja vertėja iš estų kalbos.
Ukrainiečių poezija sustiprino tikėjimą jos reikalingumu
Poetas, vertėjas, literatūros kritikas Marius Burokas greta anglų verčia iš ukrainiečių ir baltarusių kalbų, šiandien stipriai rezonuojančių politiniame bei kultūriniame lygmenyje. Anot autoriaus, šių šalių poezija visų pirma jam yra įdomi, bet ne mažiau reikšminga ir prisidėti prie už savo laisvę kovojančių kaimyninių šalių balsų sustiprinimo.
„Baltarusiai kenčia nuo Lukašenkos režimo, Ukrainoje vyksta karas prieš rusų okupantus – šių šalių poetai reaguoja į tai, rašo apie tai ir nori, kad jų balsas būtų išgirstas kuo plačiau. Tad aš taip pat prisidedu prie jų balso sustiprinimo. Ir, laimei, nesu vienas“, – sako M. Burokas.
Po rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą 2022–aisiais kūrėjas sako pradėjęs ukrainiečių poezijos skaityti gerokai daugiau. M. Burokas atviras – ukrainiečių poezija sustiprino jo tikėjimą poezija apskritai: jos reikalingumu, sugebėjimu išgyventi, galia išreikšti neišreiškiama – tiek baisius, tiek nuostabius dalykus. Su šios šalies poezija susiję ir nemažai ateities planų: siekiama išleisti kelių Ukrainos poečių knygas, šiuolaikinės ukrainiečių poezijos antologiją.
Versdamas tekstus M. Burokas sako visada čia pat verčiantis ir tam tikrą pasaulio suvokimo būdą. Nesvarbu, su kokios kalbos tekstu dirbama – vertėjas visuomet pasijunta įėjęs į kitus namus, kur kitaip išplanuoti kambariai, vyrauja kitokie papročiai. Pasak M. Buroko, susidūręs su autoriumi iš menkiau pažįstamos kultūros, vertėjas turi būti beveik paranojiškai įtarus – tikrinti viską, kad ko nepražiopsotų.
„Pavyzdžiui, versdamas Jamaikoje gimusį poetą Ishioną Hutchinsoną, niekaip negalėjau atsikratyti įtarimo, kad kažką darau ne taip. Teko sugrįžti prie jau išverstų tekstų ir peržiūrėti visus per Jamaikos mitologijos ir folkloro prizmę – radau praleista ar nesuprasta nemažai dalykų. Tokie vertimai moko nepasikliauti akivaizdžiais dalykais, duotybėmis, o kartu ir smarkiai praplečia akiratį“, – pasakoja autorius.
Mokykloje perskaitytas eilėraštis tapo daugiakalbystės pradžia
Poetė ir vertėja Kristina Tamulevičiūtė valdo įspūdingą kalbų spektrą – tarp jos vertimų sutinkamos anglų, slovėnų, kroatų, bosnių, serbų, ispanų kalbos. Slovėnų literatūra K. Tamulevičiūtę patraukė dar mokykloje – filosofinės etikos vadovėlyje rastas poeto Dane Zajco eilėraštis „Tu sumokėsi už viską“ paliko neišdildomą įspūdį, gal net paskatino rinktis slovėnistikos studijas. Vėliau viena po kitos pasitaikė progos išmokti kroatų, bosnių ir kitas šiandien puikiai valdomas kalbas.
„Pastebėjau, kad kiekvieną kartą, kai pradedu mokytis naują kalbą, iš pradžių jaučiuosi įkvėpta, o tada ateina laikotarpis, kurį vadinu kalbos atstūmimu – ji pradeda nebepatikti, nebelipti, nebenoriu jos mokytis. Jei pavyksta prasilaužti, einu toliau. Tai nepavyko, pavyzdžiui, su vokiečių kalba“, – dalinasi K. Tamulevičiūtė.
Šiuo metu daugiausiai dėmesio savo vertimo praktikoje K. Tamulevičiūtė daugiausiai skiria šiuolaikinei slovėnų literatūrai, kurioje sako pastebinti daug germaniškumo. Istoriškai susiklosčius artimiems kultūriniams ryšiams, Slovėnijoje leidžiama daug vokiškai rašančių autorių kūrybos, o Vokietijoje ir Austrijoje pastebimas nemažas susidomėjimas slovėnų literatūra.
„Kroatų literatūra labai spalvinga, tapybiška, tiršta; bosniai vis dar nemažai rašo karo tema, kas paliudija, kad karo trauma neapsiriboja tik viena ar dviem kartom. Tuo tapu su serbų literatūra dar tik pradedu pažindintis“, – pasakoja autorė.
Vertimus „į stalčių“ pakeitė nuosava leidykla
Dominykas Norkūnas – ne tik poetas bei vertėjas, bet, kartu su partnere Greta Ambrazaite – leidyklos „Baziliskas“, kuri specializuojasi poezijos leidiniuose, steigėjas.
„Su kolegomis vienu metu dažnai skųsdavomės, kad užsienio poeziją neretai tenka versti „į stalčių“ – leidyklos ja nesidomi, vengia rizikos. Akivaizdu buvo viena – iniciatyvos reikia imtis patiems. Netrukus daug poezijos vertėjų patys ėmė siūlyti jau senokai išverstas puikias knygas, kurias, savaime aišku, mes mielai priglaudėme po „Bazilisko“ leidyklos sparnu“, – apie leidybinės veiklos ištakas pasakoja kūrėjas.
Nors skaitytojų ratas nėra labai didelis, anot D. Norkūno, jie yra ypatingi – norintys ieškoti, žavėtis ir atrasti ką nors netikėto. Tuo tarpu patį vertėją tekstai, atrodo, susiranda patys – į rankas papuola leidiniai ir publikacijos, kurie prikausto dėmesį, tad belieka įsijungti kompiuterį ir prakabinti juos lietuviškai.
Ar vertėjo darbas sąveikauja su paties rašoma poezija? D. Norkūnas įsitikinęs – verčiant stiprius kūrinius, į autorinę kūrybą neišvengiamai įsprūsta kitų poetų(–čių) įtaka
„Dėl to per daug nesijaudinu ir šiam procesui nesipriešinu – nė vienas poetas nėra uždara ekosistema. Jei kūrėjų darbai nesąveikautų, greitai užtrokštume savo pačių dulkėmis“, – teigia autorius.
MO lauke poezijos skaitymai – atviri ir nemokami.
