Besikeičianti Vengrija, žaviai aptriušęs Budapeštas ir romų kultūros atgarsiai pagal menininkę Valentiną Várhelyi
MO muziejus ir LRT.lt pristato parodos „Gen Z. Viskas vienu metu“ menininkus (-es). Skaitytojus kviečiame susipažinti su septyniais meno kūrėjais iš Latvijos, Estijos, Lenkijos, Bulgarijos, Slovakijos ir Vengrijos bei patyrinėti jų įkvėpimų žemėlapį. Pokalbiuose skleidžiasi skirtingų gyvenimiškų patirčių, kūrybinių praktikų ir pasaulėžiūrų gausa, o neturistiški maršrutai ir intriguojantys atradimai žadina smalsumą pažinti Rytų ir Vidurio Europos miestus kūrėjų akimis.
Vengrų performanso menininkės Valentinos Várhelyi kūrinys MO muziejaus parodoje „Gen Z. Viskas vienu metu“ nėra eksponatas, kurį lankytojai galėtų apžiūrėti kada panorėję. Efemeriškos meno šakos atstovė prie parodos prisijungė specialiai jai sukūrusi performansą „SCROLL“ ir atidarymo dieną MO erdvėse surengusi mistinį ritualą, paženklintą dviprasmiško santykio su technologijomis.
Romų šeimoje užaugusi kūrėja, įkvėpta alternatyviomis pasaulėžiūromis besidomėjusios mamos, savo darbuose atsigręžia į alchemijos, senųjų tikėjimų, nemokslinio pasaulio suvokimo temas. „Turiu su savo kultūriniu paveldu elgtis ne tik pagarbiai, bet ir labai atsargiai, kad nepaversčiau to simboliu ar nesuprimityvinčiau iki kelių stereotipinių bruožų“, – sako V. Várhelyi.
„Praktišką“ profesiją iškeitė į meną
Į performanso meną Valentiną atvedė teatras – ji prisimena vaikystėje rašiusi, šokusi, vaidinusi, tačiau su menu susieti savo gyvenimo kelio pradžioje nesiryžo. „Augant sustiprėjo poreikis ištrūkti iš mažumos pozicijos, atsidurti ant aukštesnio socialinio laiptelio. Tuo metu atrodė, kad tam būtinas praktiškesnės profesijos diplomas, suteiksiantis geresnes galimybes darbo rinkoje“, – prisimena V. Várhelyi.
Šį norą padiktavo priklausymas dažnai diskriminaciją patiriančiai tautinei mažumai – romų bendruomenei. Savo šaknis įvertinti ir tyrinėti meno pagalba kūrėja ėmėsi tik vėliau. Pradėjusi studijuoti kuratorystę ir vizualiuosius menus, o vėliau su mainų programa išvykusi į Didžiąją Britaniją Valentina pradėjo gilintis į visuomet dominusį performanso meną.
Tuo metu menininkė dirbo užkulisiuose – imdavosi muzikantės, šviesų technikės ar kostiumų dizainerės veiklos, nes nė vienas jos dėstytojas nepalaikė minties kaip meninę priemonę naudoti savo pačios kūną. Visgi pradėjusi gilintis į savo šaknis, integruoti romų kultūrinį paveldą bei patirtis V. Várhelyi suprato tik kūnu galinti papasakoti šias istorijas.
Palengva ji įsiliejo į tarpdisciplininį kūrybos lauką – šiandien Valentinos praktikoje susitinka ne tik performanso menas, bet ir videomenas, grafinis dizainas bei kitos medijos.
Dviprasmiškas santykis su savo šaknimis
Po studijų baigimo V. Várhelyi trejus metus gyveno meno centre „Art Quarter Budapest“, kur dauguma bendruomenės narių buvo už ją kiek vyresni, tūkstantmečio kartai priskiriami profesionalūs menininkai. Dauguma jų išpažino krikščionybę, daug kalbėjo ir mąstė apie krikščioniškąjį meną.
„Man tai atrodė keista, nes, viena vertus, mane visuomet domino krikščionybė ir religinė ikonografija; kita vertus, niekada nesijaučiau jai artima. Lankantis bažnyčiose atrodydavo, kad visi į mane žiūri, man ten ne vieta, nes esu pagonė“, – patirtimis dalinasi V. Várhelyi.
Vidinis konfliktas dėl religijos tapo kibirkštimi meninės praktikos pradžiai. Būtent kūryba leido ieškoti ryšio su savo šaknimis, išsilukštenti tapatybę ir ieškoti būdo prie jos priartėti. Visgi tai – nevienareikšmiškas procesas: kūrėją ilgą laiką lydėjo nerimas, kad nėra „pakankamai“ romė.
„Mano romės močiutės kilmė matoma labai akivaizdžiai, tuo tarpu aš dažnai palaikoma baltaode. Pati augau kaip romė, bet vėliau ne kartą nerimavau, ar neišnaudoju savo kilmės vardan aktualumo šiandieninėje meno scenoje, besidominčioje tapatybės politikos temomis.
Esu privilegijuota – turiu išsilavinimą, veikiu meno institucijose, kuriu meną remdamasi savo kultūriniu palikimu. Turiu su juo elgtis ne tik pagarbiai, bet ir labai atsargiai, kad nepaversčiau to simboliu ar nesuprimityvinčiau iki kelių stereotipinių bruožų“, – pasakoja menininkė.
Dažnai tam tikrų dalykų negalėjome sau leisti, todėl alternatyvūs metodai natūraliai tapdavo prieinamu sprendimu
Alchemija, ritualai ir pasaulis po kapitalizmo
V. Várhelyi patyrė meno galią gydyti iš kartos į kartą perduodamas traumas, tačiau čia pat sako susidūrusi su meno kalbos ribotumu kalbant apie ypač sudėtingus romų bendruomenės išgyvenimus. Kai apninka abejonės, menininkė sugrįžta prie pirmapradžių klausimų – dvasinių patirčių, alchemijos ir tikėjimo.
Ritualai ir nemoksliniai pasaulio pažinimo būdai V. Várhelyi tampa priemone per kūrybą kelti klausimus apie mokslinio autoriteto, o čia pat – patriarchato ir kitų galios struktūrų neginčijamumą. Tuo tarpu alchemija ir menas jai atrodo iš esmės susiję savo prigimtimi – abu yra neatsiejami nuo transformacijos.
V. Várhelyi kūrybai ir pasaulėžiūrai ypač svarbi filosofė, akademikė Donna Haraway – vienas ryškiausių pastarojo amžiaus feminizmo balsų, kalbėjusi apie alternatyvių pasakojimų bei vaizduotės galią, fikcijos galimybę konstruoti pasaulį po kapitalizmo.
Kūrėja užaugo pagoniškoje aplinkoje, o polinkį domėtis alternatyvia pasaulėžiūra perėmė iš mamos. Vėliau, studijų metu gilindamasi į įvairias teorijas, ji sako pastebėjusi, jog patriarchatas išstūmė tradiciškai moterims priskiriamus žinojimo būdus, kurie egzistuoja greta mokslo ar jo paribiuose.
„Nesakau, kad esu prieš mokslą, bet visada stengiuosi į jį žvelgti kritiškai. Nemokslinis pasaulio pažinimo būdas mane domino todėl, kad mūsų šeimoje problemos dažniausiai nebuvo sprendžiamos tradicinėmis patriarchalinėmis ar mokslinėmis priemonėmis – tai, ko gero, ne tik kultūrinis, bet ir socialinės klasės klausimas. Dažnai tam tikrų dalykų negalėjome sau leisti, todėl alternatyvūs metodai natūraliai tapdavo prieinamu sprendimu“, – pasakoja V. Várhelyi.
Nuo dirbtuvių iki susitikimo su publika
Kiekvienas Valentinos performansas – išieškotas gilinantis į filosofines idėjas, remiantis įvairiais archetipais. Didelį intelektinį įdirbį visuomet lydi ne mažiau laiko ir pastangų reikalaujanti įgyvendinimo dalis, kuri menininkę ypač džiugina.
„Mane žavi amatas, be to, mėgstu dirbti panaudodama įvairius masinės gamybos daiktus. Tai palaiko kūrybinę kibirkštį – galėčiau kelerius metus praleisti dirbtuvėje gamindamasi įvairiausius žaislus“, – juokiasi menininkė.
Visgi susitikimas su publika – neišvengiama ir ypač laukiama kūrybinio proceso kulminacija. Atlikdama savo kūrinius V. Várhelyi būna ypač jautri aplinkai ir supančius žmones sako patirianti kaip vieną bendrą kūną, tačiau kartais įvyksta kontaktas ir su pavieniais žiūrovais – deja, jis ne visuomet būna kūrėjai malonus.
„Kartą vieną iš savo performansų atlikau teatro scenoje, ir viena iš pirmoje eilėje sėdėjusių pažįstamų merginų nuolat juokėsi. Tai blaškė, negalėjau tęsti pasirodymo – labai impulsyviai priėjau prie jos, užguliau ją visu savo svoriu ir žibintuvėliu šviečiau tiesiai į veidą.
Kai po tokių akimirkų sugrįžtu į save, jaučiuosi siaubingai – suprantu, kad iš esmės fiziškai užgauliojau žmogų performanso metu, tačiau intuityviai visuomet jaučiu, kada galiu taip elgtis, o kada – ne. Paradoksalu, bet tokie dalykai patiems žmonėms dažniausiai patinka. Ta mergina labai džiaugėsi ir buvo tiesiog sužavėta“, – pasakoja menininkė.
Visgi daugiausiai žmogiško ryšio akimirkų performansų metu būna nuoširdžios ir draugiškos. Atliekant performansą „SCROLL“ MO muziejuje, prie Valentinos priėjo mergaitė ir jai pasiuntė oro bučinį – menininkė nedvejodama atsakė tuo pačiu: „Laikausi savotiškos taisyklės – jei žmogus nori būti pamatytas, aš jį pamatysiu, nes juk ir jis mato mane“.
Palaikau sistemą, kurioje nenoriu dalyvauti, bet tam tikra prasme privalau joje būti. Dėl to tai darydama bent jau stengiuosi pateikti kuo plokštesnį, ironiškesnį menininkės įvaizdį
Meilė ir neapykanta socialiniams tinklams
V. Várhelyi aktyviai naudojasi socialiniais tinklais – ten nugula ir performansų nuotraukos ar kasdienybės fragmentai, ir sąmoningai konstruojami įvaizdžiai; kartais socialiniai tinklai veikia kaip menininkės tinklaraštis. Buvimas internete jai yra savotiškas eksperimentas, kurį vadina net šiek tiek cinišku.
„Didelė dalis to, kaip šiandien suprantame tapatybę, yra susiję su vartojimu, su tuo, kaip save kuriame per daiktus. Nenoriu, kad mano tapatybė taptų vartojimo objektu, todėl savo internetinėse asmenybėse bandau iš to išsilaisvinti, kuriu personas, dirbu su archetipais, nes nenoriu būti apibrėžta kaip kažkas vieno ir konkretaus. Tokiu pat principu vystosi ir mano kūryba“, – teigia menininkė.
Visgi V. Várhelyi santykis su socialiniais tinklais – prieštaringas. Ji sako jaučianti vis daugiau pykčio didžiosioms technologijų kompanijoms, dažnai norinti jas boikotuoti, tačiau čia pat supranta, kad yra nuo jų priklausoma: „Palaikau sistemą, kurioje nenoriu dalyvauti, bet tam tikra prasme privalau joje būti. Dėl to tai darydama bent jau stengiuosi pateikti kuo plokštesnį, ironiškesnį menininkės įvaizdį“.
Ji sako besistengianti nenaudoti socialinių tinklų tam, kad pasikeltų savivertę, ir pastebi – būtent tuomet, kai liovėsi juos naudoti šiuo tikslu, sulaukė daugiausiai pripažinimo.
„Būtent tuomet, kai iš tikrųjų nustoji rūpintis dėl kitų nuomonės ir savo pasaulį kuriesi pirmiausia sau pačiai, tas pasaulis pradeda labiausiai traukti kitus. Čia pat ironiška, kad vos paskelbus ką nors, kas nebeatitinka to pasaulio logikos, žmonės iškart vėl nusisuka. Man patinka su tuo žaisti, testuoti, stebėti žmonių reakcijas. Panašiai žaidžiu su žiūrovais performansų metu“, – sako V. Várhelyi.
Vengrija, vėl tampanti namais
Šiuo metu gimtojoje Vengrijoje menininkė džiaugiasi ilgai lauktais politiniais pokyčiais. Viktoro Orbáno valdymo metai paliko skaudų pėdsaką – užsidarė daug bendruomeninių ir meno erdvių, kasmet likdavo vis mažiau vietų rengti parodas ir organizuoti renginius, kurie nesutapo su valdžios ideologija.
„Mes tiesiog dusome. Nuo 2019–ųjų, kai po studijų sugrįžau namo, neapykantos ir baimės kurstymas gatvėse buvo nuolatinė kasdienybės dalis. Visame mieste kabėjo didžiuliai mėlyni plakatai, gąsdinantys migrantais. Tada atsirado George’as Sorosas, kuris esą nori viską pavogti. Vėliau – kandidatas, metęs iššūkį valdžiai prieš ketverius metus. Tada – karas. Visada buvo randamas naujas baimės objektas“, – prisimena V. Várhelyi.
Dauguma sociologų ir politologų sutaria, kad tai turėjo didžiulį poveikį Vengrijos visuomenei. Tai liudija ir menininkė – anot jos, šešiolika metų trukęs baimės kurstymas daugeliu prasmių palaužė tautos dvasią, visuomenė tapo mažiau išsilavinusi. Nepaisant to, bendruomenėms meno lauke pavyko išlikti gana stipriomis ir glaudžiomis.
„Gal tai – stereotipas, bet vengrai dažnai laikomi protingais žmonėmis, filosofų, rašytojų tauta, gebančia įdomiai mąstyti ir spręsti problemas. Norėčiau, kad šios savybės būtų skatinamos dar labiau, kad būtų puoselėjamas kritinis mąstymas – juk būtent jis leidžia žvelgti už įprastų ribų, jo dėka įvyko didieji pasaulio atradimai“, – sako menininkė.
Ką pamatyti Budapešte?
Nepaisant ilgamečių sunkumų, nepriklausomos, „pasidaryk pats“ (angl. DIY) principu veikiančios meno erdvės Budapešte – vienos įdomiausių kultūros vietų, kurias miesto svečiams rekomenduoja aplankyti V. Várhelyi.
Tarp didesnių meno institucijų išsiskiria šiuolaikinio meno centras „Trafo“ – menininkė šypsosi, kad dauguma parodų ten atrodo taip, lyg būtų atkeliavusios tiesiai iš jos širdies. Kelis metus ji praleido gyvendama „Art Quarter Budapest“ centre, kuriame vyksta meno rezidencijos ir gyvuoja stipri bendruomenė, taip pat vyksta parodos ir kiti kultūriniai įvykiai. Tarp V. Várhelyi rekomendacijų meno mylėtojams taip pat rikiuojasi „ACB“ ir „Bura“ galerijos, „Kiscelli“ muziejus.
Įvairias kultūrines veiklas jungiančios erdvės „Atno“, „Gólya“, „Három Holló“, Jaunųjų menininkų asociacijos studija (FKSE), baras ir nepriklausomos radijo stoties studija „Pók“ – vietos, kuriose atsiskleidžia miesto kultūros veidas, susitinka bendruomenės, verda veiksmas, pokalbiai ir pažintys, todėl jų verta nepraleisti, norint pamatyti neturistinę Budapešto pusę.
Vakarą užbaigti ir su vietiniais kūrėjais susipažinti galima „Manyi“ – tokios pačios nenugludintos, bohemiškos atmosferos bare, ypač mėgstamame menininkės.
Be to, skirtingose Budapešto vietose – pavyzdžiui, aštuntajame arba dvyliktajame miesto rajone – neretai trumpam laikui netikėtose erdvėse įsikuria kultūriniai objektai, parodos, meninės akcijos. Tam pasitarnauja apleisti pastatai, ištuštėjusios ir nebeveikiančios vietos. Vis daugiau didelių kultūros erdvių atsiranda miesto pakraščiuose ir veikia kaip daugiafunkciai centrai, ten vyksta parodos, koncertai, kiti renginiai.
Keisčiausia vieta, kurią būtina aplankyti ieškantiems neįprastos atmosferos, anot V. Várhelyi – Vengrijos dailės universitetas. Iš pirmo žvilgsnio apleista, aptriušusi, grafičių išmargintomis sienomis, pilna senų ir brangių skulptūrų vieta panardina į studentišką atmosferą. „Čia geriausiai pasijunta „pasidaryk pats“ meno dvasia, kurią daugelis su savimi pasiliekam visą likusį gyvenimą“, – sako Valentina.
MO muziejaus didžioji paroda „Gen Z. Viskas vienu metu“ veikia iki rugpjūčio 30 dienos.
