Teatrai, bibliotekos ir maži miesteliai: Lenkija menininkių W. Wysockos ir O. Pawełko akimis
MO muziejus ir LRT.lt pristato parodos „Gen Z. Viskas vienu metu“ menininkus (-es). Skaitytojus kviečiame susipažinti su septyniais meno kūrėjais iš Latvijos, Estijos, Lenkijos, Bulgarijos, Slovakijos ir Vengrijos bei patyrinėti jų įkvėpimų žemėlapį. Pokalbiuose skleidžiasi skirtingų gyvenimiškų patirčių, kūrybinių praktikų ir pasaulėžiūrų gausa, o neturistiški maršrutai ir intriguojantys atradimai žadina smalsumą pažinti Rytų ir Vidurio Europos miestus kūrėjų akimis.
Weronika Wysocka (g. 1994, naudoja lyčiai neutralų įvardį „jie“) ir Oksana Pawełko (g. 2000) meno pasaulyje veikia tiek drauge, tiek atskirai, o MO muziejaus parodoje „Gen Z. Viskas vienu metu“ tai – vienintelis menininkių duetas. Užaugusios teatre, šiandien greta jo savo praktikoje Weronika ir Oksana jungia kiną, literatūrą, skulptūrą, performanso meną bei kitas disciplinas.
Vokietijoje studijuojančios ir kuriančios menininkės į šių dienų Lenkijos kultūros procesus žvelgia su džiaugsmu bei smalsumu. „Ypač traukia lenkų menas, kuriame juntama maištingumo dvasia“, – sako jos ir dalinasi kūrybą formuojančiais atradimais – nuo literatūros iki išskirtinių bendruomenės erdvių Varšuvoje bei už jos ribų.
Mane labiausiai domina nežinojimo būsena.
Į rėmus netelpantis kūrybinis tandemas
Weronika ir Oksana susipažino prieš septynerius metus, dar gyvendamos Lenkijoje. Netrukus po to prasidėjo pandemija, o abiejų gyvenimus panašiu laikotarpiu paženklino sunkios patirtys, kurios sustiprino užsimezgusią draugystę. Būtent ji sukūrė pamatą vėlesniems bendriems kūrybiniams projektams.
Menininkių veiklą sudėtinga įsprausti į rėmus – jos veikia teatro, kino, literatūros srityse, Weronika – ir skulptūroje. O. Pawełko, studijuojanti taikomąsias teatro disciplinas, skirtingus raiškos būdus naudoja gilindamasi į žmogaus būtį – nuo kūno iki psichologijos.
Susižavėjimas vis naujomis temomis ir disciplinomis W. Wysocką nuolat paskatina gilintis į naujas sritis – pavyzdžiui, Frankfurte prie Maino studijuojant vizualiųjų menų mokykloje, Weroniką sudomino galimybės transformuoti ir tam tikra prasme megzti dialogą su įvairiomis medžiagomis. Jas tyrinėjant fizikiniuose, geologiniuose ar net politiniuose kontekstuose, W. Wysocka susižavėjo metalais kaip elementais, o tai, kad šie susidaro supernovų sprogimo metu, atvedė į susidomėjimą astrofizika, kvantine fizika, o galiausiai – mokslo filosofija.
„Mane labiausiai domina nežinojimo būsena. Tikiuosi, kad gyvenimo pabaigoje žmonės galės visą skirtingą mano veiklą sudėti į kokį nors aiškų aprašymą ar vieną sakinį, tačiau šiuo metu manęs nedomina atpažįstamo stiliaus kūrimas. Daug mieliau pasiduodu tyrinėjimams, gera patirti jaudulį žiūrint į tai, kas dar tik ateina. Tikiu visą gyvenimą trunkančio, sąmoningo mokymosi idėja ir nuolatine improvizacija“, – sako W. Wysocka.
Užaugusios teatre
Abi kūrėjas vienija teatras, kurio scenoje ir užkulisiuose jos sukosi nuo vaikystės.
„Greta įprastos mokyklos gavome ir teatrinį išsilavinimą, kuris turėjo milžinišką įtaką mūsų abstrakčiam mąstymui, požiūriui į meną ir supantį pasaulį, Skirtingų kartų teatro bendruomenėje nuo mažens susipažinome su režisieriaus Jerzy Grotowskio, Gardzienicų teatro ir „Teatr Ósmego Dnia“ teatrine tradicija. Tai suformavo ne tik meninį jautrumą, bet ir plačią pasaulėžiūrą“ – pasakoja W. Wysocka.
MO muziejaus parodoje rodomas W. Wysockos ir O. Pawełko trumpametražis filmas „Rite Raid Ride“ – siurrealistiškas kūrinys, jungiantis arthouse kino ir teatrališko ritualo elementus. kuriame žiūrovai kviečiami stebėti mistinio mediumo vedamą ceremoniją, skirtą jos dalyviams vėl atrasti ryšį su pirmykštėmis emocijomis bei instinktais be šiuolaikinės civilizacijos įsikišimo. Visgi šiuolaikinis pasaulis su įvairiausiomis jam būdingomis įtampomis atranda būdų įsibrauti į ceremoniją.
Menininkės prisimena „Rite Raid Ride“ kūrimą kaip sudėtingą procesą – ne vien dėl to, kad projektas buvo nekomercinis, bet ir dėl panašaus pobūdžio praktiką vystantiems kūrėjams taip trūkstamos meno lauko paramos. Pasak Weronikos ir Oksanos, dėl šių priežasčių nepriklausomų kūrinių vystymas tampa vis didesniu iššūkiu, tačiau, nepaisant to, darbas su filmu leido suprasti – vien pats kūrybinis veiksmas tokiais laikais gali būti politinio pasipriešinimo forma.
„Čia pat nuolat domėjomės, kaip prie panašių klausimų yra priėję kiti kūrėjai. Jautėmės palaikomos daugybės kitų menininkų, teoretikų, rašytojų išminties – filmo kūrimas tapo visa keičiančiu procesu tiek mūsų kūrybinėms praktikoms, tiek asmeniniams gyvenimams“, – sako W. Wysocka.
Tarp įkvėpimų – Mickevičiaus „Vėlinės“
Kartu su filmu parodos erdvėje įsikūrusios W. Wysockos skulptūros, sukurtos iš metalo. Nors iš pirmo žvilgsnio „Rite Raid Ride“ ir skulptūriniai objektai – išties skirtingi darbai, atidžiau įsižiūrėjus juos vienija teatrališkumas. Kiekviena skulptūra įkūnija tiek žmogiškus, tiek nežmogiškus personažus, o žiūrovų interpretacijose įgyja skirtingus veidus – visai kaip filmo veikėjai.
Weronikos ir Oksanos darbai kupini nuorodų į literatūrą ir kitas meno šakas. Daugelis „Rite Raid Ride“ personažų gimė iš jų skaitytų tekstų, tarp kurių – medijų teoretikės McKenzie Wark darbai, Franzo Kafkos „Metamorfozė“, lenkų filosofės Jolantos Brach-Czainos knyga „Egzistencijos plyšiai“, medijų teoretikių Moiros Weigel ir Mal Ahern darbai, poetės Lenore Kandel eilėraščiai, britų mąstytojo Marko Fisherio teorijos bei amerikiečių menininko David Wojnarowicz kūryba.
Pėdsaką kūrinyje paliko ir filmai, žiūrėti aktyviai prie jo darbuojantis, pavyzdžiui, prancūzų režisierės Agnès Varda „Laimė“, Jacques Rivette beveik 13 valandų trukmės eksperimentinis opusas „Out 1“, ankstyvoji lenkų režisieriaus Andrzejaus Żuławskio kūryba.
„Be to, turime įtarimą, kad mūsų istorijų pasakojimo būdui įtaką ne visai sąmoningai padarė Adomo Mickevičiaus „Vėlinės“, skaitytos kaip privalomoji literatūra mokyklos laikais“, – šypteli menininkės.
Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose Lenkijoje veikė daugybė nepaprastai svarbių performanso menininkų.
Besikeičiantis Lenkijos meno kraštovaizdis
Weronika šiuo metu gyvena tarp Berlyno ir Frankfurto prie Maino, o Oksana – Gysene, tačiau atidžiai stebi gimtosios Lenkijos meno lauko procesus. Jie menininkes labai džiugina – kuriasi naujos institucijos, senosios keičia kryptį, tampa atviresnės jauniems menininkams.
Tarp neseniai duris atvėrusių vietų – Varšuvoje įsikūręs Šokio paviljonas, atviras scenos menų kūrėjų bendruomenei, ir ilgai lauktas milžiniškas Modernaus meno muziejus, tapęs vienu gyvybingiausių kultūrinių traukos taškų Lenkijoje. Besidomintiems Lenkijos menu taip pat verta atkreipti dėmesį į turtingą šios šalies performanso meno istoriją.
„Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose Lenkijoje veikė daugybė nepaprastai svarbių performanso menininkų. Vėliau kuriam laikui tai tarsi nutrūko, tačiau pastaraisiais metais vėl vyksta labai įdomūs procesai. Buriasi naujos iniciatyvos, auga queer performanso scena“, – pasakoja O. Pawełko.
Šiandien vykstantiems procesams ir vis ryškiau matomai queer meno scenai, anot menininkių, didelę įtaką turi KEM menininkų kolektyvas, kurio nariai Aleks Baczyński-Jenkins, Ola Knychalska, Krzysztof Bagiński ir Michał Grzegorzek padarė milžinišką poveikį visam meno laukui.
„KEM noras dalintis žiniomis ir kurti alternatyvius mokymo modelius buvo nepaprastai svarbūs. Ilgą laiką jie buvo ypač svarbūs Varšuvos klubinei kultūrai, o taip pat įkūrė vasaros mokyklą queer performanso kūrėjams, iš kurios galėjo formuotis nauja bendruomenė“, – sako W. Wysocka.
Ne visi procesai, susiję su meno lauku Lenkijoje, vien džiugina. Didžiausią susirūpinimą abiem menininkėms kelia tai, kad politikai nemato būtinybės remti nepriklausomas kultūros iniciatyvas ir bendruomenes.
„Ši problema didėja ne tik Lenkijoje, bet ir kitose šalyse. Nekomercinė kūryba vis sunkiau išgyvena miestuose, kur erdvių nuomos kainos labiau atitinka komercinės veiklos vykdytojų galimybes. Savivaldybės ir kitos institucijos dažnai ignoruoja platesnę – socialinę – vertę, kuriamą alternatyviosios kultūros. Nykstant tokioms erdvėms, visuomenė netenka galimybių ieškoti naujų mąstymo būdų, stiprinti kolektyvinę vaizduotę“, – sako kūrėjos.
Ko nepraleisti Lenkijoje?
Norintiems užčiuopti Lenkijos kultūrinį pulsą menininkės siūlo pirmiausiai apsilankyti šalies bibliotekose – jų atmosfera geriausiai atspindi tai, kuo kvėpuoja jų duetas. Tuo tarpu mezgant gilesnę pažintį su šalies ir tarptautiniu meno lauku, Varšuvoje verta apsilankyti Ujazdovskio pilies Šiuolaikinio meno centre, o Lodzėje – „ms²“ meno muziejų.
Svarbią vietą ne tik menininkių gyvenimuose, bet ir Lenkijos kultūroje užima teatras: pasak Weronikos ir Oksanos, „Komuna Warszawa“, „TR Warszawa“, „Nowy Teatr“ vyksta įdomiausi šiuolaikinio teatro įvykiai (dažnai – su subtitrais anglų kalba).
Tai – vietos, kuriose ne tik rodomi spektakliai, bet ir buriasi žmonės, tad vakaras jose gali būti puikus būdas susipažinti su bendruomene. Įkvepiančios pažintys mezgasi ir Oksanos su Weronika mėgstamose naktinio gyvenimo vietose – „Klubojadalnia Mlodsza Siostra“, „Bar Amatorska“, „Pub Przejście“.
W. Wysocka kilusi iš Kašubijos etnografinio regiono šiaurės vakarų Lenkijoje – tikro ežerų krašto. Jo gamtos apsuptyje gimė ir filmo „Rite Raid Ride“ scenarijus, o vietos draustinius ir gamtos objektus, anot kūrėjų, verta pamatyti kiekvienam, tyrinėjančiam Lenkiją.
Besikeičiančio teatro dvasią galima atrasti ir Weronikos gimtajame Slupsko mieste netoli Gdansko, vos aštuoniolika kilometrų nuo Baltijos jūros. Čia įsikūręs teatras neseniai sulaukė naujos vadovės – jaunos feministės ir queer bendruomenės atstovės Zdenkos Olgos Pszczołowskos, atnešusios į instituciją naujus įdomius vėjus.
„Lenkijoje vis dažniau matome, kiek daug gali naujoji karta. Labai įdomu stebėti, kaip ji pamažu pradeda formuoti kultūrinį šalies kraštovaizdį“, – sako W. Wysocka.
MO muziejaus didžioji paroda „Gen Z. Viskas vienu metu“ veikia iki rugpjūčio 30 dienos.
