20 Lietuvos meno istorijų. Vincas Kisarauskas

Yra menininkų, kurių veiklos sritį paprasta nusakyti trumpai. Tačiau Vincas Kisarauskas (1934–1988) nesileidžia taip lengvai įspraudžiamas į rėmus. Šis dailininkas buvo ir tapytojas, ir grafikas, be to, scenografas ir meno kritikas. Kaip prisimena amžininkai, jis buvo tikras gyvsidabris – jo buvo pilna visur.

Sovietmečiu į parodas V. Kisarausko kūrinius priimdavo retai, dažniausiai – nedidelio formato grafikos kūrinėlius – ekslibrisus. Valdžios nemalonę V. Kisarauskas užsitraukė dar būdamas studentas, 1956-aisias sudalyvęs Rasų kapinėse per Vėlines vykusiame mitinge prieš sovietų valdžios veiksmus Vengrijoje. Po šio įvykio jauną menininką ėmė stebėti KGB.

Vincas Kisarauskas
Exlibris I. Iš serijos „Exlibrisai Klausui Rödeliui“, 1969
Ofortas, 21 × 15 cm
MO muziejaus kolekcija

Pirmasis didesnis V. Kisarausko darbas pasirodė 1960-aisiais, Valstybinei grožinės literatūros leidyklai išleidus Juliaus Janonio knygą „Poklius tykoja kas dieną“. V. Kisarauskas sukūrė liaudies meno stilistikos įkvėptas modernias ir žaismingas iliustracijas, tačiau jos spaudoje buvo sukritikuotos dėl „formalizmo“, nutolimo nuo socialistinio realizmo metodo. Pirmoji dailininko paroda, surengta 1962 m. LSSR Rašytojų sąjungos klube, po kelių dienų buvo uždaryta. Pragyvenimui menininkas turėjo užsidirbti darbuodamasis Vilniaus silikatinių gaminių kombinate, Vilniaus odinės galanterijos kombinate, Vilniaus modelių namuose. Vėliau, V. Kisarauskui pradėjus dirbti M. K. Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje, KGB pažymose buvo rašoma, kad „Kisarauskas savo „kūryba“ daro neigiamą įtaką jaunimui“.

Tačiau V. Kisarauskas ir toliau nedarė kūrybinių kompromisų, drąsiai ėjo eksperimentų keliu. Jis pirmasis Lietuvoje ėmė jungti tapybą su fotografijomis bei įvairiais daiktais – kurti asambliažus. Šį dailės žanrą buvo pamėgę Vakaruose dirbę poparto kūrėjai. Tačiau V. Kisarauskas jį praturtino ten nebūdingu elementu – iš medžio drožinėtomis ar išpjautomis figūromis.

Kisarauską domino ir klasikiniai motyvai, jis dažnai vaizdavo graikų tragedijos personažus Edipą, Antigonę, taip pat biblijines scenas – Kristų Emause, sūnaus palaidūno sugrįžimą. Menininkas šiuos personažus vaizdavo kampuotus, sulaužytus bei sužalotus, tokiu būdu perkeltine prasme kalbėdamas apie menininkų ir didelės dalies visuomenės savijautą sovietmečiu.

Vincas Kisarauskas
Išsigandęs miestas, 1975
Kartonas, aliejus,
122,5 × 91,5 cm
MO muziejaus kolekcija

Paveiksle „Išsigandęs miestas“ (1975) žvilgsnį labiausiai atkreipia moters figūra, įsprausta į metalinį šarvą, taip tarsi mėginanti apsisaugoti nuo išorinės grėsmės. Kūrinyje perteikiama baimės atmosfera, kiekviename žingsnyje sekusi žmones sovietinėje santvarkoje. Už moters pavaizduotas miestas su klasikinės architektūros motyvu perša mintį, kad šis miestas galėtų būti klasikine architektūra garsėjantis Vilnius.

Dėl drąsaus stiliaus ir ne konformistinės laikysenos V. Kisarauskas laikomas vienu svarbiausių 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių Lietuvos dailininkų.