20 Lietuvos meno istorijų. Vincentas Gečas

Šeštame dešimtmetyje prasidėjusios politinės permainos lėmė naujo dailės etapo pradžią sovietinėje Lietuvoje. Permainingu atšilimo laikotarpiu dailininkams teko įgyvendinti naujus tikslus – ieškoti naujų raiškos priemonių socialistinei tikrovei perteikti. Šiuo laikotarpiu iškilo ir Vincentas Gečas (g. 1931), kuris laikomas vienu svarbiausiu atšilimo naujovių šaukliu dailėje.

Vieną ryškiausių savo ankstyvosios kūrybos darbų „Vitrina“ jis nutapė 1960-aisiais. Tuo metu sovietinėje Lietuvoje sparčiai augo miestai, kuriuose kūrėsi nauji gyventojai, o tuometinis Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas žadėjo visus aprūpinti pagrindinėmis vartojimo prekėmis. Kūrinyje pavaizduota praeivių pora, nepatikliai žvelgianti į pažadėtos naujos epochos simbolį, vitrinoje išstatytą manekeną. Pasirinkdamas tokią temą Gečas taikliai perteikė to laikmečio nestabilumą. Šio kūrinio novatoriškumas atsiskleidžia per neįprastą kompoziciją, ekspresyvias spalvas ir fotografiškumą.

Vincentas Gečas,
Vitrina, 1960,
Drobė, aliejus, 92 × 120 cm.
MO muziejaus kolekcija.

Gečas buvo vienas iš nedaugelio dailininkų, kuriam pavyko išvažiuoti anapus geležinės uždangos – stažavosi Italijoje. Jam didelę įtaką padarė italų neorealizmo meninis judėjimas, ypač žavėjosi italų tapytojo Renato Gutuzo ir skulptoriaus Džakomo Mancu kūryba.

Sovietmečiu Gečas buvo ilgametis Vilniaus dailės instituto rektorius, sulaukęs valdžios pripažinimo išraiškingais teminiais paveikslais.

Gečo biografija tokia pat prieštaringa, kaip ir sovietinis laikotarpis. Jis rūpinosi, kaip pagerinti dailininkų gyvenimo sąlygas – įkūrė Dailės kombinatą, rūpinosi paskyromis dailininkų namams ir studijoms, tačiau kartu pasisakydavo prieš pernelyg didelę kūrybinę laisvę ar su partine linija nederančias naujoves. Vincentas Gečas kūryboje atsiskleidė kaip savo gyvenamojo laiko socialinės tikrovės stebėtojas, kurio tapybos jėga slypėjo spalvose.