20 Lietuvos meno istorijų. Algirdas Šeškus
Šįkart jums pristatome fotomenininką Algirdą Šeškų (g. 1945), įtvirtinusį kitokį požiūrį į fotografijos meną.
Algirdo Šeškaus, kaip ir jo bendražygių Alfonso Budvyčio, Remigijaus Pačėsos ir Vytauto Balčyčio, fotografinė veikla tapo alternatyva to meto Lietuvos fotografijos mokyklos idealams. Atsiribodami nuo jautrių socialinių temų, jie pradėjo fotografuoti kasdieniškus banalius daiktus ir vietas.
Šeškaus darbuose gausu mėgėjiškos fotografijos bruožų, iš pažiūros atsitiktinių ar neryškių vaizdų. Jo fotografijų atspaudai pasižymi minimalistine forma. Juose neslepiami įtrūkimai, nelygūs ar kreivi kraštai. Šeškaus nuotraukos tuometinės fotografijos kontekste buvo išskirtinės, drąsios ir dažnai nesuprastos.
Atrodo, kad pasaulį per objektyvą jis stebi pasyviai – nesirenka konkrečių temų ar meninio tyrimo objektų. Taip jis siekė perteikti sovietmečio pilkumą ir nuobodulį. Jam svarbu ne tai, kas fotografuojama, o pats „fotografavimo faktas“. Šeškaus fotografijos atsiskleidžia jo kritiškas žvilgsnis į tradicinę fotografiją ir į bet kokį originalumo, novatoriškumo siekį.
Viena svarbiausių Šeškaus fotografijų ypatybių – atsitiktinumas. Jo fotografijose įamžinti žmonės, daiktai, pastatai, paminklai ir gamtos vaizdai dažnai primena nuotraukas iš privataus rinkinio ar šeimos albumo. Neatsitiktinai Šeškus nesuteikdavo joms pavadinimų, taip pat nenurodydavo jų sukūrimo laiko ir vietos.
Šeškus padarė didelę įtaką šiuolaikinei Lietuvos fotografijai ir daugeliui kitų kūrėjų. Ilgą laiką buvęs autsaideriu, pripažinimo ir įvertinimo jis sulaukė visai neseniai, tik prieš gerą dešimtmetį. Nepaisant to, Algirdas Šeškus yra vienas iš lietuvių avangardinės fotografijos pradininkų bei svarbiausių atstovų.