Alina Szapocznikow. Nuolatinis mirties alsavimas
Parodoje „Sunkus amžius. Szapocznikow – Wajda – Wróblewski“ pristatoma lenkų skulptorė Alina Szapocznikow savo meninę karjerą pradėjo Paryžiuje, o 1962 metais atstovavo Lenkijai Venecijos bienalėje. Kita vertus, reikėjo surengti daugybę parodų, jog Szapocznikow iš lokalaus pripažinimo pasiektų tarptautinius meno vandenis. Po darbų eksponavimo Hammer (Los Andželas) ir MoMA (Niujorkas) muziejuose bei Pompidou centre (Paryžius), menininkės kūryba sulaukė susidomėjimo visame pasaulyje.
Kviečiame geriau susipažinti su dramatiško likimo ir turiningos kūrybos menininke A. Szapocznikow, kurią pristato dailės kritikė ir menotyrininkė Laima Kreivytė.
Įdomaus!
Beje, iki didžiosios MO parodos „Sunkus amžius. Szapocznikow – Wajda – Wróblewski“ uždarymo liko vos kelios dienos, tad iki liepos 18 dienos kviečiame apsilankyti bei gyvai pamatyti kol kas didžiausią ir ambicingiausią MO projektą, įtraukusį 25 tarptautinius muziejus, galerijas ir privačias kolekcijas.
Sunkus Szapocznikow amžius
MO paroda pradedama nuo Szapocznikow sukurtos skulptūros „Sunkus amžius“, kuri ir suteikė parodai pavadinimą. Sunkus amžius ne tik konkrečios merginos – sunkus XX amžius apskritai, atnešęs tokius kataklizmus kaip du pasauliniai karai, holokaustas, daugybė kitų tarptautinių konfliktų. Simboliška, jog ši skulptūra sukurta 1956 metais, kai vyko Vengrijos sukilimas.
Menininkė gimė 1926 metais, mirė 1973-aisiais. Jos biografijoje ypač svarbus paauglystės laikotarpis. Kai Alinai buvo 13 metų, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Kadangi ji gimė Lenkijos žydų šeimoje, kartu su motina atsidūrė getuose. Brolis dingo, tėvas mirė prieš pat karą. Koncentracijos stovyklose mama dirbo gydytoja, o Alina, dar būdama paauglė, dirbo sesele. Tokiu būdu buvo kiek lengviau išgyventi, tačiau siaubingi karo įvykiai ir patirtys neabejotinai atsispindi Szapocznikow darbuose.
Išgyvenusi geto laikotarpį, Alina išvažiavo į Prahą, kur baigė skulptūros mokslus, vėliau studijavo ir Paryžiuje. Grįžusi į Lenkiją, pradėjo dalyvauti skulptūrų konkursuose. Tačiau rimtesnė meninė karjera prasidėjo tada, kai Alina grįžo į Paryžių ir susipažino su naujojo realizmo pradininku ir teoretiku Pjeru Resteni, kuris įtraukė ją į šį judėjimą.
(Auto)biografiška kūryba
Kalbant apie Alinos Szapocznikow kūrybą, be jokios abejonės svarbu pabrėžti autobiografiškumą. Jis išryškėja, pavyzdžiui, Alinos kurtose krūtų atliejose. Menininkė sunkiai sirgo įvairiomis ligomis (taip pat krūtų vėžiu) ir visą gyvenimą su jomis kovojo.
Parodoje eksponuojama „Koja“ (1962) – pirmoji kūno atlieja menininkės kūryboje. Įdomu tai, kad Alina šį darbą pavadino pirmuoju savo autoportretu. Koja – autoportretas? Szapocznikow manymu, bet kokia kūno dalis gali kalbėti apie visumą – jeigu atspaudžiamas piršto antspaudas, tai gali būti autoportretas. Kūno dalies svarbą galima išryškinti ir holokausto patirties kontekste, nes būtent ten suprantamas ne tik žmogaus laikinumas ir trapumas, bet ir kūno fragmentiškumas.
Szapocznikow kūrė ir fotografijos darbus, susijusius su sunkiais išgyvenimais. Stiprus pavyzdys – auglių serija, kurioje menininkė dar labiau įsigilina į savo ligą, į auglius, kurie apsigyveno kūne ir tapo jos autoportretais.
Naujasis realizmas
Sugrįžusi į Paryžių, Szapocznikow pradėjo eksperimentuoti su įvairiausiomis medžiagomis, lieti iš jų, multiplikuoti. Naująjį realizmą šiame kontekste galima prilyginti Amerikos popartui, kuriame išryškinamas tam tikras santykis su vartojimo visuomene ir vis spartėjančia gamyba.
Analizuojant Szapocznikow darbus svarbu suvokti menininkės šviesos sampratą. Verta atkreipti dėmesį į kelis svarbius dalykus: formos biografiškumą, kūno fragmentiškumą, negatyvią formą bei formos peršviečiamumą.
Pačiame atviriausiame savo kūrinyje „Suvenyras I“ (1971), panaudojusi savo mažos fotografiją, Szapocznikow apeliuoja į patirtis koncentracijos stovyklose. Apačioje pavaizduotas gulintis žuvusios koncentracijos stovykloje moters veidas. Derva aplieta fotografija – lyg gyva ir negyva tuo pat metu, kalbanti apie atmintį ir apie mirtį.
Mirtis, traumos ir negrįžtamumai
Meno istorikės Grisel Pollok teigimu, Szapocznikow siūlo postkrikščionišką požiūrį į nežmonišką mirtį, kur nebelieka vietos prisikėlimui ir atpirkimui. Įdomiai apie tai kalba ir menotyrininkė Agata Jakubowska, nagrinėjusi Szapocznikow kūrybą. Ji rašo: „Ankstesniuose darbuose Szapocznikow apie genocidą kalbėjo monumentaliai ir viešai, dalyvaudama paminklų konkursuose, o indeksiškas fotografijos naudojimas rodo suasmenintą požiūrį – tarsi ją žudytų iš vidaus.“ Galima sakyti, jog visas Alinos gyvenimas buvo nuolatinė mirties alsavimo lydima kelionė.
Įdomu paminėti patį paskutinį menininkės projektą, susijusį su Vezuvijaus ugnikalnio apylinkėmis. Szapocznikow nedomino Vezuvijus kaip kalnas, jo išorė ar peizažas. Ją domino Vezuvijus kaip vidus, kaip to degančio išsiliejimo potencialas. Todėl Alinai gimė idėja Vezuvijaus krateryje įrengti čiuožyklą. Neįtikėtina, jog menininkė, pragyvenusi sudėtingą ir skausmingą gyvenimą, sugebėjo turėti tokias vizijas ir mąstyti dideliame stichijų ir erdvės matymo lauke.
Laima Kreivytė – apie Aliną
O dabar kviečiame išgirsti menotyrininkės Laimos Kreivytės pasakojimą apie A. Szapocznikow.
Pažinus kūrėją plačiau, kviečiame iki parodos uždarymo liepos 18-ąją susitikti ir muziejuje.
Bilietas į kišenę ir iki pasimatymo!
