Andrzej Wajda. Žmogus apie žmogų
Kino kūrėjo Andrzejaus Wajdos teigimu, kiekviena karta išgyvena savo unikalius iššūkius, ieškodama būdų ir priemonių, kaip tam tikrą sunkų amžių išgyventi. A. Wajdos filmai, nuolatinis savo kūrybinių impulsų (pa)tikrinimas ir temų permąstymas primena, kaip svarbu išlikti budriems ir jautriems savo aplinkai, atkreipti dėmesį į tai, kokiame pasaulyje gyvename ir kokie žmonės mus supa.
Tad dalinamės dar vienu pasakojimu apie antrąjį parodos „Sunkus amžius. Szapocznikow – Wajda – Wróblewski“ menininką A. Wajdą ir kviečiame artimiau susipažinti su šiuo lenkų režisieriumi. Ne tik virtualiai – iki liepos 18 dienos dar galite pamatyti jo darbų fragmentus gyvai, MO muziejuje.
O dabar linkime malonaus skaitymo! Beje, tinklaraščio įrašo pabaigoje išgirsite ir festivalio „Kino pavasaris“ meno vadovės Mantės Valiūnaitės pasakojimą apie A. Wajdą. Jo metu pamatysite ir kelias šio režisieriaus kino filmų ištraukas.
Atradimų!
Svarbūs ne dialogai, o vaizdai
A. Wajda kūrybos kelyje stipriai priešinosi socialiniam realizmui. Prisimindamas savo ir kitų lenkų kino mokyklos kūrėjų kūrybinį kelią, režisierius teigė: „Mes buvome labai jauni, mūsų kinas buvo jaunas ir mes turėjome savo istoriją, kurią norėjome papasakoti – karo patyrimus. Norėjome juos ištransliuoti ne tik lenkams, bet ir visam pasauliui. Dėl to turėjome ieškoti kitokios, europietiškos kino kalbos, kuri prabiltų ir ne tik lokaliai auditorijai.“
Šis tikslas ir suvokimas, jog dažniausiai sovietinė cenzūra prikibdavo būtent prie žodžių ar dialogų, daugelį lenkų kino mokyklos atstovų paskatino kalbėti vaizdais: jie ieškojo ryškių, stiprių vizualinių simbolių, daug dėmesio skyrė mizanscenoms, kurios liudytų tikrąsias kūrėjų mintis ir kurtų papildomas prasmes.
A. Wajdos filmai buvo rodomi ir Lietuvoje. Režisieriaus drąsa kalbėti apie žmonėms svarbias problemas ir karo išgyvenimus, o taip pat ir – savitas būdas pasipriešinti cenzūrai, tapo dideliu įkvėpimu ir pavyzdžiu lietuvių kūrėjams, ypač kino režisieriams Almantui Grikevičiui ir Vytautui Žalakevičiui.
Žmogiškoji drama – daugelio A. Wajdos filmų centre
Individualūs pasirinkimai aplinkybėse, sukurtose nuožmių politinių jėgų, itin rūpėjo A. Wajdai. Režisieriaus kurti personažai – pilni dvejonių, sumišimo. Net ir vedami idealistinių tikslų ir laisvės troškimo, jie visuomet išlieka žmogiški.
A. Wajda to pasiekė dirbdamas su puikiais lenkų aktoriais ir daug dėmesio skirdamas emociniams bei psichologiniams veikėjų pasauliams, perteikdamas jų istorijas tiksliomis mizanscenomis, aktorių gestais, išraiškomis, įpindamas į dialogus nevienareikšmes jų mintis. Per tam tikrus personažus ir jų santykius A. Wajda sugebėjo perteikti visos kartos bruožus, užčiuopti, kas vienai ar kitai kartai buvo svarbiausia, kokios idėjos vedė į priekį, o gal – kokie principai ir polinkiai kaip tik neleido judėti pirmyn.
A. Wajdos unikalų ryšį su aktoriais puikiai vaizduoja jo santykis su aktoriumi Zbignevu Cibulskiu. Režisierius pasakojo, jog aktorius buvo beveik aklas (dėl to dažnai ir vaidindavo su tamsiais akiniais) ir jo akys nebuvo išraiškingos, todėl jis bandydavo tai kompensuoti judesiais, naudodamas savo siluetą. Filme „Pelenai ir deimantas“ yra scenų, kuriose svarbiausias akcentas kadre yra personažo kojos. Toks gilus ir išmintingas žvilgsnis į aktorių liudija A. Wajdos įsigilinimą į žmogų, savitumo paieškas, kurios leistų ne tik sukurti įtikinamą personažą, bet ir užfiksuoti kai ką ypatingo apie kiekvieną aktorių.
Kartų portretas kino juostose
Kartos atspindėjimas ryškus ir filme „Nekalti burtininkai“, kuriame pavaizduota karta, nepatyrusi karo žiaurumų. Filme matome XX a. 7 deš. Varšuvą, jaunuolius, norinčius gyventi laisvai, nevaržomai, klausančius džiazo ir besižvalgančius į laisvesnius Vakarus. Nors keletas kritikų po šio filmo įžvelgė A. Wajdos kritiką naujajai kartai, kaip pasimetusiai, nebeturinčiai vertybių, visgi Wajda siekia ne nuteisti ar pasmerkti, o įamžinti ir užfiksuoti kintantį žmogų ir tokią Varšuvą, kuri nori būti laisva.
Nors šis Wajdos filmas – politiškai neutraliausias, cenzoriai metams „padėjo šį filmą ant lentynos“ ir liepė tam tikras scenas iškirpti. Viena jų – kai veikėjas Bazilis koja bando įjungti magnetofoną, nes tai neva rodo didžiulę nepagarbą technikai, kuri yra sociali(sti)nės gerovės siekis.
Požiūris į auditoriją ir save
Wajda visuomet teigė, kad auditorija jam itin svarbi. Jis niekada nekūrė filmų sau, tačiau ir nesistengė vien patenkinti žiūrovų – Wajda kūrė filmus iš poreikio kalbėtis ir užmegzti dialogą su auditorija.
Filme „Žmogus iš marmuro“ Wajda apmąsto savo, kaip kino kūrėjo, atsakomybes ir siekius politiškai represyvioje šalyje. Jis ne kartą teigė, jog tiesa yra jam labai svarbi ir nevengė pripažinti, kad kuria politišką kiną. Tačiau jo kinas jokiu būdu nėra iliustratyvus, „plakatiškas“ ir nekuria tam tikro mito apie savo šalį ir herojus.
Verta paminėti ir Wajdos skirtą dėmesį jauniesiems kūrėjams. 2001 metais Wajda įkūrė meistrystės kino mokyklą Varšuvoje, kurioje jauni režisieriai gali semtis patirties iš patyrusiųjų kino kūrėjų. Svarbiausi A. Wajdos patarimai jauniesiems kūrėjams – stebėti savo aplinką, režisuoti filmus dabar gyvenantiems žmonėms ir mokytis iš mus supančio pasaulio.
„Kino pavasario“ meno vadovė – apie A. Wajdą
O dabar kviečiame išgirsti festivalio „Kino pavasaris“ meno vadovės Mantės Valiūnaitės pasakojimą apie A. Wajdą.
Pažinus kūrėją plačiau, kviečiame iki parodos uždarymo liepos 18-ąją susitikti ir muziejuje!
