Tarp dviejų miestų: gyvenime, fotografijoje ir MO parodoje
Ką atsakote, kam nors paklausus: „Iš kur tu?“ Nurodote gimtąjį miestą ar tą, kuriame studijavote, pradėjote karjerą? Gal miestą, kuriame įsitvirtinote ir ilgą laiką kuriate savo gyvenimą? O ar įmanoma išlaikyti vienodai glaudų ryšį su dviem miestais?
Gyvenimas ir priklausymas didiesiems Lietuvos miestams – Vilniui ir Kaunui – viena temų, nagrinėjamų MO muziejaus ir Kauno miesto muziejaus parodoje „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“. Čia ji atskleidžiama per Romualdo Rakausko, vieno žymiausių lietuvių fotografų, Lietuvos fotografijos mokyklos atstovų, nuotraukų serijas bei albumus. R. Rakausko, fiksavusio ir Vilnių, ir Kauną, žvilgsnis bei išskirtinis meninis stilius fotografijose atspindi didžiųjų miestų santykį ir bendrystę. O kaip tai patiria tarp Kauno ir Vilniaus gyvenantys?
Apie artimumą dviem miestams (dvimiestystę) kalbamės su tarptautinių scenos menų festivalių organizatore Gintare Masteikaite, LRT KLASIKA vadovu, „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadoriumi Julijumi Grickevičiumi ir žurnaliste, leidinio „Kaunas pilnas kultūros“ redaktore bei parodos vieną kuratorių – Kotryna Lingiene.
„Tikri kauniečiai“ ar „tikri vilniečiai“?
Parodoje per du miestus stengiamasi atsiriboti nuo stereotipinio miestų bei jų gyventojų – koks yra vilnietis, o koks – kaunietis, – vertinimo ir to neakcentuoti. Nors tam tikros etiketės ar stereotipai visuomenėje vis dar gajūs, šio požiūrio vengia ir visi trys pašnekovai.
G. Masteikaitė dalijasi, kad nors nei vienas iš didžiųjų miestų nėra gimtasis, o į juos atvyko vedina skirtingų tikslų, Vilnių ir Kauną ji myli bei vertina lygiavertiškai – negalėtų savęs įvardyti nei „tikra vilniete“, nei „tikra kauniete“. „Abu miestai man davė ir tebeduoda labai daug: žadina smalsumą, erzina biurokratija, stiprina ryžtą, ugdo valią ir vis dar stebina savo skirtumais“, – teigia G. Masteikaitė.
Julijus Grickevičius taip pat sako esąs „išaugęs“ iš tokio etikečių klijavimo: „Kadangi su abiem miestais sieja skirtingi dalykai, gyvenimo periodai, nebepriskiriu savęs nei prie vilniečių, nei prie kauniečių – esu miestietis. Kaunas – mano gimtasis, augimo, studijų, pažinimo miestas, Vilnius – kūrybos, savirealizacijos miestas. Ir šios savybės nepakartojamai persipynusios, susijusios“, – dalijasi J. Grickevičius.
„Šie miestai papildo vienas kitą – kam kultūriniais, kam gamtiniais ar dvasiniais dalykais. Nieko vienas iš kito neatima ir vienas kitam neduoda, egzistuoja savarankiškai, bet greta“, – papildo K. Lingienė, nors ir laiko save kauniete.
Apie miestą – vienu žodžiu
Ar puoselėjant artimą santykį su dviem miestais įmanoma išskirti esminę, dominuojančią miesto ypatybę vienu žodžiu? J. Grickevičius dalijasi, kad Kaunas jam visada intuityviai siejosi su logika, Vilnius – su stichija. G. Masteikaitė Vilniui priskiria epitetą – veržlus, o Kaunui – bendruomeniškas.
Ji praplečia, kad atvykus į sostinę itin stipriai pasijuto ne tik spartesnis gyvenimo tempas, bet ir veržlumas tiek kultūriniame gyvenime, tiek ir miesto gatvėse. „Vilniuje daugiau erdvės eksperimentams ir tarptautiškumui“, – sako G. Masteikaitė. O Kaunas, pasak jos, alsuoja bendryste, čia stipriai jaučiama priklausymo bendruomenei svarba, vienas kito palaikymas. „Gyvendama Kaune labai dažnai jaučiausi didelės šeimos dalimi“, – prisimena kultūros vadybininkė.
Puoselėti ryšį su abiem
Kaip išlaikyti glaudų ryšį su dviem miestais? G. Masteikaitė dalijasi, kad tai įmanoma tik per aktyvią veiklą bei santykio puoselėjimą su ten gyvenančiais žmonėmis: „Man labai pasisekė, kad turiu galimybę matyti abiejų miestų virtuvę, dirbti, bendrauti su ten gyvenančiais bendraminčiais ir per juos pajusti Kauno ir Vilniaus veidus bei pulsą.“
„Miestus skiria truputį daugiau nei 100 km, turime prabangą ne tik patirti abu miestus vos tik užsimanius, bet ir užsisėdėjus vienoje vietoje greitai pakeisti aplinką“, – didžiųjų miestų artumo privalumus išskiria G. Masteikaitė.
Vis dėlto ji pastebi, kad šiandien dvimiestystė – gyvenimas tarp dviejų miestų – nėra neįprastas reiškinys: „Žinau žmonių, kurie yra didžiuliai vieno ar kito miesto fanai ir nei už ką nekeistų gyvenamosios vietos, bet su didžiuliu džiaugsmu dirba kitame mieste.“
Tam pritaria ir K. Lingienė: „Daugybė žmonių „dvimiestuoja“ metų metus. Per mažas atstumas tarp Vilniaus ir Kauno, kad ši dvimiestystė būtų nors kiek romantiškesnė už kelionę traukiniu, kai turi valandėlę persikrauti ir sugrįžti į savąjį Kauną ar savąjį Vilnių.“
Julijus Grickevičius dalijasi, kad pats yra dvejus metus beveik kasdien keliavęs iš namų Kaune į darbą Vilniuje, tačiau jam atstumas tarp miestų taip pat neatrodo kaip fizinė skirtis: „Tai nepakartojamas ritualas. O atstumas kuriasi mūsų galvose, nes turėti stereotipų kartais net patogu.“
Daugiau – parodoje
Dvimiestystės reiškinys ir sentimentai abiem miestams, Kauno ir Vilniaus tarpusavio santykiai bei priklausomybė, požiūris į savo ir kito miesto gyventojus – tai dalis pasakojimo temų parodoje „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“. Ją pamatyti galima Vilniuje MO muziejuje ir Kaune Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje visą vasarą iki rugpjūčio 28 dienos.
Paroda yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis. Institucinis partneris – Lietuvos kultūros taryba.
