Jonas Mekas ir Nam June Paik

Nam June Paik (1932–2006) – korėjiečių-amerikiečių menininkas, dirbęs su įvairiomis medijomis ir laikomas vienu iš videomeno pradininkų. Korėjoje įgijęs išsilavinimą muzikos ir meno teorijos srityse, jis išvyko studijuoti į Vokietiją. Čia susipažino ir užmezgė kūrybinius ryšius su avangardo kompozitoriais Karlheinzo Stockhausenu, Johnu Cage’u, konceptualiais menininkais Josephu Beuysu, Jurgiu Mačiūnu ir kt., ir nuo 1962 m. įsitraukė į tarptautinį meninį Fluxus sąjūdį. 1964 m. persikėlė į Niujorką, kur tapo aktyviu miesto avangardinės terpės nariu.

Nam June Paiko eksperimentai su technologijomis ir medijomis, futuristinės įžvalgos ir revoliucinės meninės praktikos padėjo pamatus šiuolaikiniam naujųjų medijų menui. Nam June Paiką galima pamatyti daugelyje Meko filmų. Mekas apie Nam June Paiką pasakoja:

„2005 m. sausio 5 d.
Kartu su Namu June’u Paiku mudu, bėgant metams, nuveikėme daug dalykų. Nėra nuostabesnio žmogaus už Namą June’ą Paiką…
Tačiau man brangiausi yra mūsų politiniai Fluxus performansai. Juk galiausiai mudu abu buvome – ir turbūt tebesame – tremtiniai. Vienas iš mudviejų sumanymų buvo siekis priminti žmonėms apie žmogaus teises, aprašytas Jungtinių Tautų Chartijoje. Vienas iš paskutinių mūsų tokių performansų įvyko Sinsinačio universitete 1968-ųjų kovą. Mes užlipome ant scenos ir aš skaičiau Jungtinių Tautų Chartiją lietuviškai, o Namas June’as tuo pat metu ją skaitė korėjietiškai. Aš sakiau „skaitė“, tačiau iš tiesų mes iš visų jėgų bandėme ją versti iš anglų į lietuvių ir korėjiečių kalbas. Turiu jums pasakyti, kad nelengva įsivaizduoti sunkesnę užduotį – dėl to, kad Jungtinių Tautų Chartijos kalba yra neįtikėtinai biurokratiška ir įmantri.
Tai štai – mudu, Namas June’as Paikas ir aš, scenoje besigrumiantys su tekstu. Be jokios abejonės, mūsų vertimai buvo siaubingi, tačiau to, aišku, niekas nesuprato – publika nemokėjo nei lietuviškai, nei korėjietiškai. Bet mums tai nerūpėjo. Mes turėjome padaryti politinį pareiškimą ir padarėme Fluxus būdu.

Turiu jums papasakoti apie dar vieną Namo June’o Paiko politinį performansą. Šitame aš nedalyvavau. Jis įvyko Vašingtono mieste. Kai žmonėms pasakoju apie šitą performansą, ne visi manimi ir patiki. Ir dienraštyje New York Post jis buvo nušviestas tik viena pastraipa. Kiek man žinoma, niekas daugiau nedrįso apie tai pranešti. Deja, kažkur nudėjau tą iškarpą iš NY Post.
1998 m. Pietų Korėjos prezidentas lankėsi pas prezidentą Billą Clintoną Baltuosiuose rūmuose. Šią akimirką nepamenu tikslios datos, bet jei kas nors susidomės, nesunkiai suras. Tai štai: Pietų Korėjos prezidentas susitinka su prezidentu Clintonu. Ta proga į Baltuosius rūmus buvo pakviesta daug iškilių korėjiečių, gyvenančių ir dirbančių Jungtinėse Valstijose. Ir, žinoma, nėra iškilesnio korėjiečio už Namą June’ą Paiką.
Galbūt kai kas iš jūsų girdėjo, kad 1996 m. Namą June’ą Paiką ištiko insultas, ir dėl to jis buvo prikaustytas prie vežimėlio. Tai štai jis Baltuosiuose rūmuose savo vežimėlyje. Prezidentas Clintonas prieidavo prie kiekvieno korėjiečių svečio ir pasveikindavo. Pastebėjęs, kad Namas June’as Paikas sėdi vežimėlyje, prezidentas parodė, kad jis nesistotų. Bet Namas June’as Paikas atkakliai spyrėsi, neva jam padorumas reikalaująs atsistoti ir priimti prezidento pasveikinimą. Na, ir jis atsistojo. Kai jis atsistojo, jam nukrito kelnės. Jam nukrito kelnės! Priešais visus aukšto rango asmenis ir visas televizijos kameras. Tučtuojau buvo trumpai paaiškinta – nesu tikras, kas tai padarė, ar jis pats, ar jo vežimėlį stūmęs žmogus, – jog Paikas po insulto netekęs tiek daug svorio, kad daugelis jo drabužių jam pasidarę per dideli…
Turėkite omenyje, kad tai nutiko Lewinsky romano laikotarpiu…

Po kelerių metų paklausiau Namo June’o Paiko, ar tai buvo atsitiktinumas, ar suplanuotas nutikimas. Jis nusikvatojo, bet nieko nepaaiškino. Esu visiškai tikras, kad tai buvo labai kruopščiai apgalvota nuo pradžių iki galo. Tai 100 proc. Paikas. Šokiruojantis ir tuo pat metu visiškai nekaltas. Tačiau kaip pirštu į akį.“

(Vertė Paulius Garbačiauskas iš Jonas Mekas. A
Dance with Fred Astaire. New York: Anthology Editions, 2017)