Latvių menininkas Konstantin Zhukov: dabar yra labai įdomus metas būti LGBT istorijos dalimi
Ilgus metus nutylėtos įvairių bendruomenių istorijos vis dažniau tampa menininkų kūrybos ašimi. Ne išimtis – multimedijų menininkas Konstantin Zhukov, gyvenantis ir kuriantis tarp Rygos bei Londono. Jo dėmesio centre – menkai tyrinėti ir dar menkiau dokumentuoti pasakojimai apie LGBTQ+ žmones Latvijoje. Apie tai kalbančio projekto „Juodas gvazdikas“ dalis eksponuojama MO didžiojoje parodoje „Šito pas mus nėra“.
„Pats savaime menas negali išgelbėti pasaulio, bet gali veikti kaip tarpininkas. Pavyzdžiui, kol istorikai dirba savo darbą, aš galiu būti jų išvadų vertėjas plačiajai visuomenei“, – pasakoja K. Zhukov, reflektuojantis dešimtmečius neigtus ir cenzūruotus pasakojimus iš privataus gyvenimo.
Seksualumas, kaip ir troškimai, fantazijos bei santykiai, yra itin svarbi žmogaus gyvenimo dalis. Gausiai paplitęs ir noras kontroliuoti šiuos gyvenimo aspektus. Kaip pradėjote seksualumo tyrimus, kas paskatino gilintis į šią temą?
Pirmoji priežastis imtis šios temos buvo asmeninė. Gilinimasis į istorijas, kaip žmonės kuria skirtingus santykius, tapo savotišku pratimu priimant savo seksualumą, išeinant iš spintos sau pačiam. Taip galiausiai pradėjau vykdyti projektus, kuriuose tyrinėjau įvairias istorijas – nuo Islamo aukso amžiaus homoerotinės poezijos iki Oskaro Vaildo meilės laiškų. Tai padėjo atrasti bei parodyti paraleles tarp anų laikų ir dabarties, o taip pat – labiau pasitikėti savimi. Šiandien mano varomoji jėga yra smalsumas žmonėms, istorijai bei ryšiams.
Kaip su seksualumo tema susijusius meno kūrinius priėmė visuomenė?
Labai teigiamai, ypač, kai pradėjau projektą „Juodas gvazdikas“, skirtą LGBTQ+ istorijai Latvijoje. Esame linkę gyventi socialiniuose burbuluose – galbūt tai, kad pats gyvenu savuosiuose, apsaugojo nuo negatyvumo, sklindančio iš platesnės visuomenės. Rygos galerijos, su kuriomis dirbau, atliko nuostabų darbą plačiai komunikuodamos mano veiklą visose pagrindinėse Latvijos žiniasklaidos priemonėse, bet iki šiol nesulaukiau jokių neigiamų atsiliepimų.
MO muziejaus paroda „Šito pas mus nėra“ tyrinėja seksualumo kultūrą Baltijos šalyse. Kaip manote, ar ši tema mūsų regione vis dar nepatogi, ar visuomenės supratimas apie intymumą, lytiškumą, meilę ir seksualumą keičiasi?
Suvokimas tikrai keičiasi. Gyvenu tarp Londono ir Rygos, bet nenoriu idealizuoti Londono – ten taip pat kai kur galima susidurti su homofobišku požiūriu. Rygoje esu santūresnis, tačiau žvelgdamas atgal tikrai matau visuomenės elgesio pokyčius. Prieš 15 metų čia gyvenantiems žmonėms nebuvo paprasta eiti pirmosiose „Pride“ eitynėse, į juos buvo mėtomi maišai su išmatomis. Dabar tai – didelė, taiki, džiaugsminga šventė su daugybe palaikytojų ir tik maža dalis žmonių prieš ją protestuoja.
Pastebėjau, kad „TikTok“ karta yra daug labiau pasitikinti savimi, atvira ir turinti savo nuomonę, lyginant su žmonėmis, kuriems virš 30 metų. Pastarieji palaiko mano kūrybą, dalyvauja jos procese, tačiau dažnai nori išlikti anonimiški, todėl ir mano instaliacijoje MO muziejuje nematyti žmonių veidų. Su laiku keičiasi ne tik visuomenės suvokimas, bet ir teisinė, politinė sfera. Latvijoje situacija tikrai pradeda gerėti. Vis dėlto žvelgdami į istoriją matome, kaip greitai viskas gali pasikeisti ir kaip lengvai prarandamos sunkiai iškovotos laisvės. Tikiuosi, kad liberalios idėjos apie lytiškumą ir seksualumą išliks ir stiprės.
„Juodas gvazdikas“ – jūsų tęstinis projektas, kuriame tyrinėjate ir reaguojate į menkai dokumentuotą Latvijos LGBTQ+ istoriją. Kaip jis prasidėjo ir kaip kilo poreikis jį tęsti? Kuo viena šio projekto dalis skiriasi nuo kitos?
„Juodas gvazdikas“ – terminas, kuriuo tarpukario Latvijoje buvo apibūdinami homoseksualūs vyrai. Apie šį terminą žinome dėl plačiai aprašytos to meto baudžiamosios bylos, kurioje keli vyrai buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn už savo homoseksualumą. Ji buvo vadinama „Juodų gvazdikų klubo“ byla.
Tiksli šio termino kilmė nežinoma, aišku tik tai, kad jis buvo vartojamas tuometinėje bulvarinėje spaudoje. Istorikų, ypač Inetos Lipšos, darbų dėka jis pateko į mūsų akiratį ir šiuolaikinę kalbą. Ši baudžiamoji byla tapo mano projekto atspirties tašku. Pirmoji projekto dalis buvo eksponuojama netoliese „Juodų gvazdikų klubo“ originalios vietos, vedė paraleles tarp tuometinių ir dabartinių „juodų gvazdikų“, tyrinėjo, kaip mes susitinkame ir užmezgame santykius.
Antrojoje dalyje gilinausi į problemas, kurios didelę 20–ojo amžiaus dalį lėmė LGBTQ+ žmonių gyvenimą – jos apėmė mediciną, teisę, bendravimo būdus ir išgyvenimo mechanizmus. Trečioji dalis, pristatoma MO muziejuje, yra komentaras apie tai, su kuo susidūriau pradėjęs rinkti queer istoriją, tiksliau, patį šios istorijos nebuvimą Latvijoje. Išlikę vos keli fragmentiški įrašai, o blogiausias yra sovietų okupacijos laikotarpis – žmonės dažniausiai nenori kalbėti apie savo tuometines patirtis. Be to, iš to laikotarpio daugiau žinome apie homoseksualius vyrus, o apie moteris – beveik nieko. Mūsų žinios yra pilnos skylių ir labai fragmentiškos, panašios į mano instaliaciją, eksponuojamą MO muziejuje.
Šis projektas turi daug dalių, nes Latvijos queer istoriją šiuo metu pagaliau tyrinėja mokslininkai. Taigi, dabar labai įdomus metas būti jos dalimi ir tebėra begalė galimybių atrasti, užfiksuoti, interpretuoti bei reflektuoti būsimas projekto dalis.
Paradoksalu tai, kad naujai atrastų laisvių dešimtmetis nėra taip gausiai tyrinėjamas, kaip tarpukario ar sovietmečio laikotarpiai, nors 90–ųjų kartos žmonės vis dar jauni ir gyvi.
Atliekate tiriamąjį darbą apie mažiau žinomas LGBTQ+ susibūrimo erdves Latvijoje. Kadangi šios istorijos nėra gerai žinomos, kokia yra jūsų metodologija?
Bandau užfiksuoti istorijas apie pusiau oficialius gėjų vakarėlius nuo dešimtojo dešimtmečio. Man įdomus laikotarpis nuo 1991–ųjų, kai Latvija atgavo nepriklausomybę ir dekriminalizavo homoseksualumą, iki 21–o amžiaus pradžios, kai Rygoje atsidarė pirmasis oficialus gėjų klubas „Purvs“, o internetas ir jo teikiamos bendravimo galimybės tapo plačiai prieinamos. Paradoksalu tai, kad naujai atrastų laisvių dešimtmetis nėra taip gausiai tyrinėjamas, kaip tarpukario ar sovietmečio laikotarpiai, nors 90–ųjų kartos žmonės vis dar jauni ir gyvi. Tikiuosi, kad surinkti pasakojimai taps Latvijos universiteto žodinės istorijos archyvo dalimi.
Antroji mano kūrybinės praktikos dalis – savo atradimų apmąstymas per meninį tyrimą. Pavyzdžiui, MO muziejaus lankytojai mato ne akivaizdžią tyrimo dalį, o meninę jo santrauką.
MO parodoje „Šito pas mus nėra“ bandoma pažvelgti į menininkų genealogiją ir į tai, kaip ankstesnė karta galėjo formuoti ar įkvėpti jaunesnę. Ar jaučiate kokią nors bendrystę su kitais Latvijos ar Baltijos šalių menininkais?
Viena iš mano mėgstamiausių menininkių, pristatomų MO muziejaus parodoje, yra latvė Katrīna Neiburga – ypač mėgstu parodoje eksponuojamą videodarbą „Traffic“ apie moteris taksistes. Neiburga yra drąsi, stato save į įvairias situacijas, nesislepia studijoje, o išeina už jos ribų. Be to, jos kūriniuose jaučiu smalsumą, skatinantį domėtis žmonių gyvenimais. Tai stipriai įkvepia.
Man itin svarbi tapyba. Tikriausiai kitame gyvenime būčiau tapytojas, bet šiame neturiu tam kantrybės ir atsidavimo. Man labai patinka Francis Baconas – kiek daug energijos sklinda iš jo darbų! Kitas įkvėpimas, visiškai priešingas F. Baconui savo ramumu, yra latvių kilmės amerikiečių dailininkės Vijos Celmins darbai. Jos kūrybinio proceso pagrindas – tylus, ramus, sunkus darbas. Panašiu principu darbuojuosi ir aš. Taip pat žaviuosi prancūzų rašytoja, fotografe ir instaliacijų kūrėja Sophie Calle – ji iš tiesų priima žmogiškumą plačiausia jo prasme.
Latvijoje neseniai įteisinta tos pačios lyties asmenų partnerystė, nors tos pačios lyties poros vis tiek turi mažiau teisių nei susituokusios heteroseksualios poros. Šį pavasarį Rygoje taip pat vyko kelios parodos, skirtos anksčiau nerodytoms queer istorijoms. Koks yra meno vaidmuo šiuose politiniuose procesuose?
Manau, kad menas yra tarsi didesnės dėlionės dalis kartu su mokslininkais, aktyvistais, politikais, žiniasklaida ir pan. Pats savaime jis negali išgelbėti pasaulio, bet gali veikti kaip tarpininkas. Pavyzdžiui, kol istorikai dirba savo darbą, aš galiu būti jų išvadų vertėjas plačiajai visuomenei. Be to, jaučiu, kad mano queer istorijos reprezentavimas įvairiose reikšmingose galerijose yra svarbus bendruomenei, kurią atstovauju. Tai reiškia institucinį queer žmonių buvimo pripažinimą. Netgi nesvarbu, ar – ir kaip – queer žmonės yra priimami; svarbiausia, kad jų istorijos nebėra slepiamos po antklodėmis.
Kaip kalbėti apie queer meną, išvengiant jo stereotipizavimo ar priskyrimo „kito“ kategorijai?
Manau, kad tai galime daryti integruodami jį į bendruosius pasakojimus, pavyzdžiui, organiškai įtraukdami queer menininkų darbus į specialiai jiems nededikuotas parodas. Svarbu kvestionuoti savo įsitikinimus bei prielaidas, stengtis visuomet papasakoti pilną istoriją.
Ko palinkėtumėte muziejams, kuratoriams ir kitiems menininkams?
Nesu labai pozityviai nusiteikęs dėl ateities, tačiau turime toliau dirbti ir stengtis tęsti tai, ką darome. Neprarasti drąsos – toks mano palinkėjimas ateičiai.
Konstantin Zhukov instaliacija „Juodas gvazdikas. III dalis“ – MO muziejaus parodos „Šito pas mus nėra“ dalis.
Paroda veikia iki rugsėjo 8 dienos.
