20 Lietuvos meno istorijų. Mikalojus Povilas Vilutis
Grafikas Mikalojus Povilas Vilutis (g. 1944) yra laikomas šilkografijos pradininku Lietuvoje. Tai grafikos technika, kai atspaudai kuriami per specialiai paruoštus šilko tinklelio trafaretus, dažus spaudžiant ant popieriaus. Ryškios šilkografijos spalvos ir tviskantis dažų paviršius sovietmečio pilkumoje atrodė labai vakarietiškai. Vakaruose šilkografija siejama su masinio vartojimo kultūra ir popmenu. Jo įtaka juntama ir Vilučio darbuose. Grafiko kūryba 8-tojo dešimtmečio Lietuvos dailės kontekste atrodė nepaprastai moderni, net agresyvi. Todėl keletą metų po mokslų baigimo menininkas nebuvo priimamas į parodas.
Vilučio išskirtinumas – originalus braižas: šiurkštus, aiškus siluetas, ryškus kontrastas, nedailios formos. Svarbus įkvėpimo šaltinis grafikui buvo Pablo Picasso asmenybė ir kūryba. Sovietmečiu šis komunistams prijautęs menininkas buvo vienas iš nedaugelio vakariečių, kurių albumų nedraudė sovietinė valdžia. „Pikaso asmenybė, laisvė, drąsa ir galia tvarkyti savo pasaulį taip, kaip jam norisi, darė man didžiausią įspūdį,“ – teigė Vilutis.
Pikaso asmenybė, laisvė, drąsa ir galia tvarkyti savo pasaulį taip, kaip jam norisi, darė man didžiausią įspūdį.
Grafikas aktyviai kurti pradėjo 8 dešimtmetyje. Kitaip nei vyresni grafikai, Vilučio karta neberomantizavo lietuviško folkloro. Menininkas ir jo bendramoksliai šiuolaikiškai vaizdavo pasaulinės kultūros ir kasdienės realybės fragmentus. Šiam tikslui naudojo modernias spaudos technikas, karikatūrai artimą išraiškingą piešinį ir naujovišką formų stilizaciją.
Vilučio darbai dažnai humoristiniai ar net ironiški. Dailininkas nevengia pasišaipyti ir iš savęs: kūrybos varikliu įvardina nepasitenkinimą savimi, kompleksus. Kalbėdamas apie kūrinį „Visatos centras Nr. 34405030014“ menininkas sakė: „Aš esu visatos centras… Bet tokių centrų dar 7 milijardai – ir aš tą puikiai suprantu…“ Šis kūrinys – tai grafiko autoportretas, o jo pavadinime – paties Vilučio asmens kodas.
Ryški dailininko stilistika lengvai atpažįstama ir mėgstama žiūrovų. Jo kūryboje galima išskirti kelis etapus. Ankstyvosios šilkografijos (1970–1980) atsirado iš greitų, šmaikščių, nuotaikingų piešinių. Šių darbų stiprybė – aiškios formos ir spalvos. Kiekvienam iš jų būdinga gryna ir stipri emocija. Dominuoja žmogaus figūra, pasikartoja piramidės formos kompozicija.
Vėlesni kūriniai (1980–1990) yra sudėtingesni. Ankstesniuose kūriniuose fonas plokščias, o šiuose spalvų perėjimai sukuria gylio efektą. Vienoje figūroje derinamas skirtingas braižas – nuo spalvos dėmių iki natūralistiškų detalių. Šiame kūrybos etape galima įžvelgti siurrealisto Salvadoro Dali įtaką. Atsiradus kompiuterinės grafikos galimybėms, menininkas pradėjo kurti barokiškus vaizdus – ėmė naudoti daugybę dekoratyvių detalių, simbolių, naujai interpretavo klasikines kompozicijas.
Ranka turi būti tobulas instrumentas, automatiškai kartojantis vaizdą, atėjusį iš pasąmonės į sąmonę
Paskutiniai menininko darbai daug nuosaikesni. Tai piešiniai plunksna ir tušu: liniuote nubraižytų linijų fone iškyla ypatingai kruopščiai nupieštos detalės, joms atsvarą kuriančios aiškios geometrinės formos ir tamsios dėmės. Išties, meistriškas gebėjimas piešti menininkui labai svarbus: „Ranka turi būti tobulas instrumentas, automatiškai kartojantis vaizdą, atėjusį iš pasąmonės į sąmonę. Tuomet kūryba yra dvasinė veikla, bet ne rankų darbai.“
Vilutis – įvairialypis menininkas. Yra sukūręs ne tik estampų, bet ir plakatų parodoms ir spektakliams, iliustracijų S. Gedos, M. Martinaičio ir kitų autorių knygoms. Vilutis ir pats rašo taiklius bei šmaikščius tekstus, apmąstančius kultūrines, socialines bei filosofines temas. Gerbėjai už įžvalgas ir humoro jausmą įvertino dvi jo esė knygas: „Tortas“ (2009) ir „Sriuba“ (2014). Pastarosios motyvais Vytautas V. Landsbergis ir aktorius Gediminas Storpirštis sukūrė monospektaklį „Sriuba“. Ilgą laiką Vilutis dėstytojavo ir Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedroje.
Video pasakojimas apie Mikalojų Povilą Vilutį
Klausykis pokalbio su menininku.