Filologija, biochemija ir Rytų menas: kur įkvėpimo semiasi jaunoji poetų karta?
Birželio 18 d. 19 val. – pirmasis šios vasaros „MO lauke“ poezijos skaitymų renginys, kuriame susitinka skirtingų pasaulėžiūrų ir raiškos atstovai: Dovydas Grajauskas, Justina Žvirblytė, Pijus Opera, Lilija Rakova ir Joana Mikalauskaitė. Ryškūs, pripažinimo jau sulaukę ar skaitytojų dar tik atrandami šiuolaikinės poezijos autoriai belaukiant renginio dalinasi mintimis apie kūrybinius įkvėpimus bei kartais netikėtas sąsajas tarp skirtingų gyvenimo sričių.
Menas – minčių katalizatorius
Ką tik naujausią eilėraščių knygą „Debreceno gatvės bliuzas“ (2025) išleidęs Dovydas Grajauskas yra poetas, vertėjas, perkusininkas, o pagal išsilavinimą – ir filologas skandinavistas, į lietuvių kalbą išvertęs Inger Christensen „Tai“ – pirmąją danų poezijos knygą lietuvių kalba. Įvairialypio kūrėjo gyvenime šios dalys sugyvena viena kitą papildydamos, nors, kaip pats pastebi, savo paties knygos išleidimas kuriam laikui užgožia pasiplaukiojimus kituose vandenyse.
„Skandinavų poezijos vandenyse stengiuosi reguliariai įmerkti bent kokį pirštą. Tai – man įdomi sritis, skandinavų literatūra apskritai yra viena mano mėgstamiausių, jei reiktų rinktis pagal regioną, jau nekalbant apie, tarkim, grenlandų ar samių rašytojus.
Man visada buvo įdomu knaisiotis po visokias gramatikas, ieškoti sąsajų tarp skirtingų kalbų, rasti ir suvokti atitikmenis ar žodžių žaidimus, todėl konkrečiai man kitų kalbų mokėjimas – mažų mažiausiai būdas prasiblaškyti, vis tiek neatsitraukiant nuo kalbos kaip reiškinio“, – apie santykį su filologiškąja gyvenimo dalimi pasakoja menininkas.
Greta literatūros bei muzikos D. Grajauskui reikšmingi ir vizualieji menai – šie dažnai tampa vienos ar kitos minties katalizatoriumi, tačiau veikiau yra svarbūs kaip patyrėjui, o ne kūrėjui.
„Du mano visų laikų mėgstamiausi kūrėjai – Šarūnas Sauka Lietuvoje ir Katsushika Hokusai pasaulyje. Mėgstu senąją japonišką (ir kažkiek kinišką) tapybą, ukyo-e, nors nesvetima ir europietiška – Boschas, Goya, Caravaggio, iš modernesnių – Zdzisławas Beksińskis ir kiti. Visgi kaip įkvėpimo šaltinis vizualika man gali funkcionuoti tik atmosferiškai – niekada nesiimčiau, kaip kartais mėgstama, aprašinėti kokio nors paveikslo, palikusio man didelį įspūdį“, – dalinasi poetas.
Nuo mokslinių straipsnių – iki eilėraščių
Į modernaus meno muziejų įkvėpimo paieškoms bet kuriame pasaulio krašte sako skubanti ir poetė, Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto doktorantė Justina Žvirblytė. Praėjusiais metais apdovanota Kultūros ministerijos „Metų debiuto“ premija, autorė savo tekstuose subtiliai gvildena mokslo ir kūrybos sąsajas, žmogaus kūniškumo ir pasaulio struktūros temas.
„Sunku pasakyti, kuri meilė – mokslas ar poezija – atsirado pirmiau: bandyti rašyti pradėjau labai anksti, bet tuo pačiu mane domino, kaip veikia pasaulis, gamta, gyvybė. Buvau labai smalsus ir pakankamai kūrybingas vaikas, o gyvybės mokslai, visai kaip literatūra, reikalauja lakios vaizduotės, įkvėpimo, ir labai daug kantrybės“, – apie tai, kaip iš pažiūros skirtingos sritys tapo neatsiejama gyvenimo dalimi, pasakoja J. Žvirblytė.
Poetė ir mokslininkė pasakoja laboratorijoje su kolegomis juokaujanti, kad iš esmės visą dieną tepilsto skaidrius skysčius, juos kaitina, šaldo ir suka dideliais greičiais – visus vykstančius procesus ir reakcijų mechanizmus belieka tik įsivaizduoti, o galiausiai kompiuteryje pasirodantys eksperimentų rezultatai dažnai sukelia daugiau klausimų, nei duoda atsakymų.
„Mane įkvepia jaudulys, kai žiūriu į tai, ko niekas kitas dar nematė, ir laisvė užduoti klausimus, kurie dar neturi atsakymo. Sąmoningai mokslo į tekstus nekišu, apskritai, rašau tik tada, kai tikrai rašosi, po knygos pasirodymo nerašiau daugiau nei metus, ir tik visai neseniai vėl pradėjau. Aliuzijos į mokslą mano kūryboje atsiranda savaime, nes tai yra tiesiog mano žvilgsnis – ar rašyčiau mokslinį straipsnį, ar eilėraštį, jis materializuojasi tik praėjęs mano sąmonės filtrą“, – dalinasi kūrėja.
Žaismingi tekstai – kova su beprasmybe
Pijus Vasiliauskas, žinomas kaip Pijus Opera – poetas, reperis ir filologas, literatūros, muzikos bei scenos meno laukuose veikiantis nuo ankstyvos paauglystės. Dar mokydamasis mokykloje P. Opera pasiekė Lietuvos rekordą nenutrūkstama dešimties valandų repo improvizacija, o ribų perbraižymas bei novatoriški užmojai jam artimi ir šiandieninėje kūryboje – autorius brėžia ryškų punktyrą nuo istorinės lietuvių lyrikos iki moderniausių eksperimentų.
Nors kartais juokaujama, kad pradėję studijuoti filologiją autoriai nustoja rašyti, P. Opera, kaip ir didesnė dalis birželio 18 d. MO lauke pasirodančių poetų, akademinį kelią susiejo būtent su šia sritimi. Kūrėjas šypsosi, kad dėl studijų ir rašymo konflikto gandų išties esama, tačiau pabrėžia – daug kas priklauso nuo paties rašančiojo pasirinkimų.
„Galbūt autorių užmuša analizė, nebegebėjimas skaityti ir rašyti grožinės literatūros be konstravimo, įsikaltų taisyklių bei struktūros? Nuvalkiota, bet teisinga – norint laužyti taisykles, jas pravartu išmanyti. Manau, tas, kuriam rašymas yra kvėpavimas, kvėpuos ir fizikoje, ir filologijoje“, – svarsto menininkas.
P. Operos tekstai šiuolaikinės poezijos kontekste išsiskiria eiliuotu žaismingumu. Pasak autoriaus, humoristinė pajauta jam labai svarbi, o iš visų metafizinių skaudulių, įskaitant mirtį, jis linkęs bravūriškai pasijuokti.
„Nors kartais po tais pasijuokimais slepiasi liūdesys, nesu verkšlenimų fanas. Manau, tai asmeninė kovos forma su beprasmybe ir absurdu, kurių neišvengiame. O tradicinė eiliuota forma man artima, nes, pirmiausia, esu akustikos, ritmo ir rimo gerbėjas – manau, kad šie dalykai, ypač rimas, eilėraštyje kuria papildomą semantinį svorį.
Be to, labai įdomu modernias temas ir vaizdinius – pavyzdžiui, dirbtinį intelektą ar „Sodrą“ – vartoti klasikiniame angliškame sonete. Šie kontrastai sudaro kažkokį modernumo su praeities atgarsiais pojūtį“, – svarsto kūrėjas.
Poezijoje – stebuklinių pasakų atgarsiai
Birželio 18 d. MO terasoje pasirodys dar viena autorė, biografijoje turinti filologės žymę – poetė, vertėja ir redaktorė Lilija Rakova. Mitiniais motyvais, istoriniais kultūrų klodais ir jusliškumu pasižyminti L. Rakovos kūryba siūlo nuo kasdienybės nutolstantį žvilgsnį, kupiną nuorodų į mitus ar net siaubo pasakas. Paslaptinga nuotaika ir skirtingų kultūrų kontekstai, pasak kūrėjos, į tekstus atkeliauja iš nuo vaikystės dominančių temų bei pasakų, vis atrandančių vietą tarp vakaro skaitinių.
|
„Valandą prieš miegą visuomet skiriu skaitymui – tiek Artimųjų Rytų, tiek Europos tautų stebuklinėms pasakoms. Turbūt neišvengiamai perėmiau šiek tiek vokiečių romantikų mitologijos, o Wilhelmo Hauffo „Šaltoji širdis“ yra savotiška mano Biblija – grįžtu prie šių pasakojimų bent kelissyk metuose. Sąmoningai baugių įvaizdžių neieškau, bet nuo vaikystės domiuosi antgamtiniais reiškiniais, sapnais ir ezoteriniais ritualais, tad, matyt, irgi rašau apie tam tikras baugias „herojų keliones“ – per siaubą jie išsigrynina, prisikelia“, – įkvėpimais dalinasi L. Rakova.
Greta literatūros poetės interesų lauke vietą atranda šibari praktika – iš Japonijos kilęs kūno supančiojimo virvėmis menas. L. Rakova sako psichoterapijoje atradusi kūno kaip patyrimo įrankio svarbą, tad kūniškumas tekstuose tapo savotiška atsvara minčių klajojimui po fantastines erdves.
„Iš pradžių šibari menu susižavėjau estetiniais sumetimais – norėjau fotografuoti virves ant odos, bet meistras-mokytojas paragino pačiai patirti rišimą, kuris, kaip paaiškėjo, yra ne tik fizinė, bet ir itin stipri emocinė patirtis. Apskritai, mąstau ir elgiuosi labai žinduoliškai – kūną laikau priemone eiti į kontaktą, megzti ir patirti ryšį su išore – uosti, liesti, regėti kitą“, – dalinasi kūrėja.
Skaitymuose tekstus apjungia muzikos nuotrupos
Daug metų rašanti, tačiau su pirmąja publikacija tik 2024–aisiais debiutavusi Joana Mikalauskaitė kūryboje neapsiriboja literatūra – Lietuvoje baigusi kultūros istorijos studijas, autorė pasuko muzikos keliu, Londono universitete studijuoja muzikos terapiją ir senelių globos namuose veda muzikos sesijas bei meditacijas. Kol kas dar negausiai prieinamiems J. Mikalauskaitės eilėraščiams artima kultūrinė bei istorinė įkrova, neretai keičianti ir Vilniaus miesto perspektyvą.
„Daug metų kūriau dainas – kartais dainų tekstai pavogdavo vaizdinius ir temas iš mano eilėraščių. Kažkurio metu tekstai pasidarė nebetelpantys į stulpelius ir atsiskyrė nuo muzikos. Bet vidinis eilėraščio ritmas, ko gero, paklūsta negirdimai muzikai, nuotaikai. Skaitymų metu mėgstu įterpti muzikos nuotrupas, melodijų motyvus. Jie viską apjungia, kaip vėrinį, leidžia stabtelti, išbūti“, – apie muzikos santykį su literatūra pasakoja autorė.
Nors nemažai metų J. Mikalauskaitės gyvenimas vyksta Jungtinėje Karalystėje, Vilniaus fragmentai ir nuorodos – svarbi jos tekstų dalis. „Vilnius ir toliau gyvena manyje, nesvarbu, kad išvažiavau – be to, labai dažnai grįžtu ir ateitį sieju su šiuo miestu. Vilnius man kalba vaikystės, pasąmonės vaizdiniais, todėl paliečia mano vaizduotę stipriau, giliau. Grįždama dar godžiau sugeriu veidus, kvapus, vietas“, – apie kintantį santykį su miestu pasakoja poetė.
MO lauke poezijos skaitymai – atviri ir nemokami.
