Atidarome naują parodą „Permainų šventė“. Kas joje?
Šį šeštadienį, rugsėjo 4 dieną, MO muziejuje vyraus šventinės nuotaikos – atidarysime naują didžiąją fotografijos parodą „Permainų šventė“! Apie kokias šventes ir kokias permainas kalbama šioje parodoje bei kaip su tuo susijusi fotografija?
Parodoje eksponuojami lietuvių fotografų darbai pristato vieną būdingiausių Lietuvos fotografijos bruožų – švenčių vaizdavimą. Jis Lietuvos fotografijoje buvo svarbus ne vieną dešimtmetį.
Iš „Sunkaus amžiaus“ tiesiai į „Šventę“
„Esame sukaupę vieną didžiausių fotografijos kolekcijų Lietuvoje. Taigi siūlymas pažvelgti į ją per šventės prizmę mums pasirodė įdomus. Šventės, kuri nebūtinai asocijuojasi tik su šventimu ir šventumu. Kuratorių pasiūlyta plati šventės interpretacija dabar tampa tik dar aktualesnė. Jau antrus metus gyvename pereinamoje, virsmo būsenoje. Būtent kaip virsmas šioje parodoje suvokiama ir šventė. Akcentuojamos ne linksmybės, o pokyčiai, kuriuos išgyvename šventės metu ir kuriuos sukelia šventės“, – dalijasi MO vadovė Milda.
Šventė: asmeninė, politinė, religinė
Parodoje į šventę žvelgsime netradiciškai. Šventė yra ir vestuvės, krikštynos, laidotuvės, ir valstybinės šventės, politiniai susibūrimai, protestai, ir koncertas ar vakarėlis. Kodėl šiuos įvykius galime vadinti šventėmis ir kas juos vienija?
„Nesusijusius ar net prieštaringus reiškinius leidžia susieti jų išskirtinumas iš kasdienybės ir tam tikri ritualai. Pirmiausia, šventė kuria priešpriešą kasdienybei – nusiteikiame artėjančiam įvykiui, puošiamės, tam tikru laiku vykstame į šventės vietą. Taip pat įprastai švente pradedami ar užbaigiami svarbūs gyvenimo etapai, galbūt įtvirtinamas pasikeitęs statusas visuomenėje ar tapatybė. Pavyzdžiui, šventės metu galima tapti jaunikiu ar nuotaka, jubiliatu ar absolventu. Šventėje kuriame ir naujus visuomenės gyvenimo principus arba galime išsilaisvinti iš įprastų elgesio normų“, – sako parodos kuratorius Tomas Pabedinskas.
Jis taip pat priduria, kad švenčių ritualai arba padeda pereiti asmeninių ir visuomenės pokyčių laikotarpius, arba patys sukuria permainas. Taigi parodoje kviečiame pažinti šventėse įvykusius pokyčius ir pačių švenčių kaitą, priklausomą nuo įvairiausių – politinių, socialinių, kultūrinių – kontekstų.
Fotografija ir fotografavimas(is)
O kaip šventėse ir vykstančiuose socialiniuose procesuose dalyvauja fotografija?
Ji įamžina šventę, bet taip pat tampa ir jos dalimi. Fotografavimo(si) ritualas įtvirtina šventės dalyvių tarpusavio ryšius, o nuotrauka tarsi garantuoja jų ilgaamžiškumą. Neretai fotografavimas(is) lemia ir pačios šventės formą, jos dalyvių išvaizdą ir elgesį, o šventė paverčiama fotogenišku spektakliu.
„Fotografijos paroda „Permainų šventė“ yra pirmasis bandymas Lietuvoje į šventę pažvelgti taip plačiai – ką, kaip ir kodėl šventėme bei švenčiame ir kaip tai fiksuojama fotografijoje. Į šventę žvelgiame kaip į skirtingas lietuviškos fotografijos kryptis ir raidos etapus siejančią temą. Tuo pačiu siekiame praplėsti šventės sampratą. Šiuo atžvilgiu paroda yra išskirtinė Lietuvos kontekste“, – priduria parodos kuratorė Ugnė Paberžytė.
Švenčių etapai – per parodos architektūrą
Parodos architektūra taip pat padeda kurti šventės atmosferą, tiksliau – perteikia skirtingus šventės etapus. Paroda pradedama nuo įvairių asmeninių švenčių, vaizduojant jas ramioje aplinkoje, kuriant artimą lankytojo santykį su fotografijomis ir jose įamžintomis šventėmis.
Pamažu erdvė pradeda keistis, nejučia kyla įtampa. Lankytojai patenka į griežtos struktūros zoną su itin ryškiu apšvietimu. Šioje dalyje galima susipažinti su valstybinėmis ir ideologinėmis šventėmis: kaip šios įtvirtina esamą tvarką ir kokias formas įgauna jai pasipriešinti skirti protestai.
Iš aiškios struktūros pabėgti padės parodoje atsirandanti „spraga“. Lankytojai įžengs į triukšmingą projekciją, kuri išves į savotišką maištą – tiek šventėje, tiek ir parodoje. Darbai eksponuojami tarsi pabirę po erdvę – taip perteikiant švenčių įvairovę. Lankytojų laukia ir staigmena – kviesime nusifotografuoti fotoateljė primenančioje instaliacijoje. Juk kokia šventė ar paroda be nuotraukos!
Parodos pabaiga tiek tematiškai, tiek ir architektūros prasme yra ramesnė, po švenčių patyrimo grįšime į kasdienę būseną.
Parodą papildo dokumentinė medžiaga
Parodai autentiškumo suteikia dokumentinė vaizdo ir garso medžiaga, švenčių dalyvių interviu ištraukos. Dokumentika leidžia be meninio „filtro“ pažvelgti į alternatyvias subkultūrų šventes, patirti, ką reiškia dalyvauti politiniuose protestuose ar pagoniškose apeigose.
Didelę dalį dokumentinės medžiagos suteikė kultūros antropologė Egidija Ramanauskaitė, atskleisdama įvairių subkultūrų šventes ir ritualus. Taip pat parodoje galėsite atrasti ir baltarusių fotografų pasakojimus apie pastarųjų metų įvykius kaimyninėje šalyje.
Sukūrėme tradicinį ir fikcinį e. gidus
Kiekvienai MO parodai kuriame e. gidus. O šįkart parodai „Permainų šventė“ sukūrėme net du: tradicinį e. gidą ir fikcinį audiopasakojimą. Tradiciniame e. gide galėsite pažinti fotografijų autorius, daugiau sužinoti apie parodoje eksponuojamas fotografijas.
Norinčius asmeniškiau patirti fotografijų istorijas kviečiame išbandyti fikcinį audiopasakojimą. Tai sukurtų veikėjų istorijomis paremtas pasakojimas, kurio autoriai yra režisierius Jonas Tertelis ir dramaturgas Mindaugas Nastaravičius. Klausydami jo, galėsite sekti gyvenimišką sukurtų herojų parodos liniją, ieškoti sąsajų skirtingose nuotraukose ir taip nuotaikingai pažinti parodą.
Parodos knygoje – platus požiūris į šventę
Parodos temą pratęsia parodos knyga. Joje skirtingų sričių tyrėjai dar giliau neria į šventės tematiką ir fotografiją.
Švenčių ritualai, jų metu vykstančios permainos, įvairių subkultūrų pasakojimai, šventės sovietmečiu, šiuolaikinio miesto karnavališkumas, netgi – fotografavimosi grupinėms nuotraukoms paradoksai. Skirtingi autoriai išplečia parodos temą, taigi skaitytojas atras vis naujų šventės asociacijų ir pasakojimo linijų.
Parodos „Permainų šventė“ kuratoriai yra Tomas Pabedinskas ir Ugnė Paberžytė, konsultuojantis kuratorius – Arvydas Grišinas, konsultantė – Egidija Ramanauskaitė, dizaineris – Gytis Skudžinskas, architektai – ŠA Atelier (Gabrielė ir Antanas Šarkauskai).
