20 Lietuvos meno istorijų. Šarūnas Sauka
Šarūnas Sauka (g. 1958) – turbūt populiariausias šiuolaikinis Lietuvos tapytojas. Jo kūriniai žiūrovus traukia meistriškai įvaldyta technika, keistais siužetais ir vaizdų turtingumu. Tuo pačiu metu šiurpina nutapyti sužaloti kūnai ir prievartos scenos. Menininkas provokuoja žiūrovus ir bando visuotinai priimtas ribas.
Sauka debiutavo 9-ojo dešimtmečio pradžioje. Tuo metu Sovietinė valdžia jau gerokai mažiau varžė saviraiškos laisvę ir tai jaučiama menininko darbuose. Jis iškart išsiskyrė iš kitų savo kartos tapytojų. Saukos darbai nuo pat pradžių pasižymėjo kruopščiu piešiniu, žmogaus anatomijos išmanymu, figūrinių kompozicijų sudėtingumu. Ir, žinoma, fantasmagoriškais siužetais. Šie tapybos principai artimi siurrealizmo ir fantastinio realizmo srovėms. 1989 m. vos trisdešimt vienerių sulaukęs menininkas buvo apdovanotas tais metais pirmą kartą skirta Nacionaline kultūros ir meno premija.
Šarūnas Sauka
Populiacija, 1995
Drobė, aliejus, 60 x 60 cm
MO muziejaus kolekcija
Nesiekia moralizuoti. Greičiau – pašiepti žmogaus silpnumą
Tapytojas paveikslus kuria be išbaigtų eskizų ar griežto išankstinio sumanymo. Viskas prasideda nuo nedidelių detalių. Jos per ilgą paveikslo tapymo procesą papildomos vis naujomis. Saukos kūriniuose – pragaro, rojaus ir skaistyklos scenos. Į jas įpinami ir realybės atspindžiai: tikros šiuolaikinės ar istorinės asmenybės, kasdienės buities detalės. Tokiu būdu dabartis supinama su praeitimi.
Paveiksluose neretai vaizduojamas materialusis pasaulis, kuris krikščionybėje turi neigiamą prasmę. Tai maistas, prabangūs papuošalai, žaizdotas žmogaus kūnas, kurio trūkumus tapytojas negailestingai atskleidžia. Saukos paveiksluose žmogus – savo paties instinktų ir nuodėmių vergas. Tačiau tapytojas nesiekia moralizuoti. Greičiau – pašiepti žmogaus silpnumą ir negebėjimą pasipriešinti aplinkybėms.
Šarūnas Sauka
Mama, 2012
Drobė, aliejus, 201 × 220 cm
MO muziejaus kolekcija
Paveikslai panašėja į haliucinaciją ar košmarą
Menininko tapomi personažai dažnai įgyja jo paties veido bruožus. Gali pasirodyti, kad kurdamas menininkas užsiima tam tikra terapija ar bando atsikratyti vidinių demonų. Tačiau pats Sauka tokią interpretaciją neigia. Į paveiksluose pasikartojantį autoriaus veidą reikėtų žvelgti kaip į kaukę ar personažą, kuris reiškia žmogų bendrąja prasme. Pasak dailininko: „Juk nuotykiai paveiksluose įdomiausi… O gyvenimo man reikia pilko, nuobodaus…“ (Iš LRT laidos „Naktinis ekspresas“).
Išties, intensyvių spalvų Saukos paveikslai panašėja į haliucinaciją ar košmarą. Kūriniuose dažnai vaizduojama bauginanti minia. Visa kūrinio erdvė užpildoma nuogomis, vis pasikartojančiomis figūromis. Nors atlieka įvairiausius veiksmus, jos atrodo sustingusios ir nejudrios. O kartais didelį kūną, tarsi parazitai apninka maži žmogeliai. Tai veikėją kankinančios įkyrios mintys. Paveikslai ne tik tamsūs ir dramatiški, bet ir pilni paslėptų ironijos elementų. Sauka balansuoja tarp siaubo ir teatrališkumo – nors paveiksluose kartais vyksta tikrai baisūs dalykai, viskas čia surežisuota.
Šarūnas Sauka
Žmogus ir jo liga, 1986
Drobė, aliejus, 130 × 130 cm
MO muziejaus kolekcija
„Paveikslas Lietuvos vardo tūkstantmečiui“
Yra tik pora darbų, kuriais tapytojas tiesiogiai reaguoja į šių laikų įvykius. Vienas jų – Lietuvos Respublikos Prezidentūroje ilgą laiką kabėjęs „Paveikslas Lietuvos vardo tūkstantmečiui“ (2008). Autorius sarkastiškai vaizduoja Lietuvai nusipelniusius istorinius politikos ir kultūros veikėjus. Visi šie personažai išdėstyti vienas šalia kito be jokios hierarchijos ir chronologijos. Sudėtingą ir smulkių detalių pilną kūrinį Sauka tapė dvejus metus.
Šiuo metu paveikslas saugomas MO muziejaus saugykloje.
Video pasakojimas apie Šarūną Sauką
