Šventė, kurios nepamirši. Dalijasi MO komanda

Gimtadieniai, protestai, vakarėliai, mitingai, vestuvės, festivaliai, valstybinės sukaktys… Daugybė švenčių, apie kurias pagalvojus mintyse atgimsta prisiminimai.

Visą vasarą, besiruošdami naujai fotografijos parodai „Permainų šventė“, kvietėme MO lankytojus dalytis savo įsimintiniausių švenčių istorijomis. O kol laukėme jūsų šventinių nuotraukų ir prisiminimų, norėjosi pasidalyti savomis – MO komandos žmonių – istorijomis.

Kokios šventės nepamirš MO kolegos? Dalijamės!

Nuotraukoje maždaug 1996 metai, Verbų sekmadienis. Nors jau pavasaris, bet vis dar žieminė kepurė, kurios nelabai mėgau, nes stipriai kando. Iš kepurės ir galima suprasti mano šventės atradimą, kad kalendorinis pavasaris dar visai nereiškia, kad jau tikras pavasaris!

Komunikacijos projektų vadovė Gabrielė dalijasi savąja istorija:

Ne, veseilia ne tikroji. Bet ruoštasi maksimaliai: suknelė pasiūta iš mamos kombinuko (pasirodo, taip vadintos apatinės suknelės), veliumas – iš užuolaidos, o rankose – šiurpinių gvazdikų puokštelė. Iki šiol taip ryškiai prisimenu šį momentą. Ir kiekvienąkart – su lengvu pakikenimu.

Su šokių kolektyvu šventėme sezono uždarymą – tradiciškai kūrėme pasirodymus. Mes su drauge Ieva sugalvojome parodijuoti seną „Saridono“ reklamą (gal pamenat tokią?). Taip tąkart tapau nuotaka, o Ieva – mane nuo galvos skausmo per vestuves išgelbėjusia vaistininke.

Šiandien mes su Ieva šypsomės. Vestuvės dar ne tuoj.

MO žmogus Zigmas pasakoja apie savo šventę, kurios į nieką neiškeistų:

Kai man buvo septyniolika ar aštuoniolika, turėjau plaukus iki krūtinės ir gitara skambinau Guns N’ Roses bei Andriaus Kaniavos melodijas. Maniau, kad viskas dar prieš akis ir galiu, jei ne užkariauti, tai bent išgelbėti pasaulį (ir dabar taip manau).

Vieną vasarą ėjome į 200 km piligriminį žygį per Lietuvos kaimus, pavadintą „Nauju ir gyvu keliu“. Nešėmės 4 m aukščio kryžių, kuprinėse visą mantą, reikalingą išgyvenimui, nenuilstamai giedojome giesmes, valgėme tai, kuo pavaišindavo mus pasitinkantys žmonės, nakvojome, kur buvome priimti.

Ta vasara su pūslėtomis pėdomis, nusvilusiomis nosimis, kaimo bažnyčių bokštais, paežerėmis ir iki ašarų nustebintais sutiktų žmonių veidais tapo viena svarbiausių mano gyvenime. Šypsodamasis matau save su draugais ant liepto kažkurioj iš paežerių paskutinę naktį. Temsta, paskui švinta. To žygio nekeisčiau į nieką gyvenime.

MO komunikacijos va(l)dovė Indrė taip pat prisimena savo ypatingą dieną:

Man buvo gal devyneri ir tai buvo pirmas kartas, kai pamačiau jūrą. Dar dabar prisimenu tą nenusakomą jausmą jau girdint jūros ošimą einant jos link. Vis galvojau, kaip ji atrodo ne paveikslėlyje. Pamenu, labiausiai nustebau jos beribiškumu. Dar ir dabar žvelgdama į jūros tolį vis pagalvoju apie tai, kas yra kitoje jos pusėje ir ar jie tą patį mąsto žiūrėdami į mus 🙂

Tai buvo pirmas kartas prie jūros, pirmas (bet ir paskutinis!) kartas tradicinės nuotraukos su beždžionėle. Kiek buvau romantiškai nustebusi ir sužavėta jūros, tiek buvau sutrikusi bei išsigandusi pozuodama šiai nuotraukai. Ir nors fotografija dabar kelia šypseną, mane ji vis tiek grąžina į tą šventišką dieną, kai pirmą kartą pamačiau Baltiją.

Dar viena šventė atkeliauja tiesiai iš Šiaulių, kuria šį kartą dalijasi Vaidas, MO nuomos projektų žmogus:

Pakėliau ir aš savus archyvus. Čia 1993-1997 metai, kuomet šventė buvo tikrai kiekvieną dieną! Nuotraukoje matyti reivo ir alternatyvių vakarėlių pradžia Šiauliuose. Būta šokių, vakarėlių ir DJ’ėjavimo. Nuotaika aiški, o norinčius susipažint su tuo laikotarpiu, galima daug istorijų perskaityti „Pietinia kronikose“.