Menas kurti Vilnių. Pasakojimai
Pristatydami mažąją MO parodą „Sunkus amžius: Vilnius, 1939–1949“ norime plačiau kalbėti apie Vilnių. Tad šie video pasakojimai ir skirti pažinti sostinę, jos istoriją įvairiomis kryptimis bei pjūviais: per fotografiją, architektūrą, dizainą, šiuolaikinę kultūrą, kitas meno ir visuomenines sritis. Taip pat – per skirtingų vilniečių tapatybių prizmę.
Įvairių meno ir kultūros laukų atstovai, kūrėjai, tyrinėtojai pasakoja ir apie istorinę atmintį mieste, ir apie tai, kokį Vilnių matome šiandien.
Fotografo Tado Kazakevičiaus pasakojimas
Kaip fotografas mato Vilnių ir kaip po Vilnių jį vedžioja savotiškas „alkanumas akyse“. Noras pažinti žmogų Tadą išvedė į miestą ir jis pradėjo matyti Vilnių visai kitaip.
Man miestas yra tiek įdomus, kiek jame yra praeities. Galiausiai supratau, kad klaidžiojimai ir praeities Vilniaus ieškojimai man atveria akis, o ne uždaro.
– pasakoja fotografas.
Architektūros istorikės Marijos Drėmaitės pasakojimas
Kaip miestą mato architektūros istorikė? Marija pastebi, kad visos valdžios Vilniuje (1939–1949) turėjo bendrą viziją – modernizuoti miestą. Tačiau turėjo skirtingus požiūrius, kaip tai padaryti. Kokie jie buvo? Daugiau išgirskite – Marijos pasakojime!
Kiekviena valdžia norėjo suteikti miestui sostinės vertą išvaizdą.
– pasakoja M. Drėmaitė.
Žydų kilmės vilnietės Amit Goldman pasakojimas
Amit Goldman pasakoja apie savo santykį su Vilniumi – miestu, kuriame ji užaugo ir kuris jai labai artimas. Gimusi Antakalnyje, vaikystę leidusi Naujamiestyje, o vėliau Senamiestyje, Amit savaip pažįsta ir patiria Vilnių. Suvokimas, kaip laikui bėgant keičiasi miestas ir jos santykis su Vilniumi, Amit buvo labai ryškus, kai paaiškėjo, kad jos mokykla stovėjo ant Vilniaus didžiosios sinagogos.
Kiek daug slepia mūsų senamiesčio sienos bei kiek daug istorijų ir pasakojimų slepia mūsų gatvės?
Šiuolaikinės kultūros tyrėjo Jurij Dobriakov pasakojimas
Vilnius yra vienas iš tobulų įsivaizduojamų miestų. Jis gali egzistuoti žemėlapyje, turėti fizinę vietą, architektūrinę visumą. Taip pat galime pasakyti, kad jame yra daugybė gyventojų, kurie pasiliko vaizduotėje ar prisiminimuose.
– teigia Jurij.
Jis taip pat pastebi, kad Vilnius yra miestas, kuris lengvai įsileidžia ir kuris niekada iki galo neatsiveria. Tai yra ypatingas Vilniaus reiškinys. Kaip Vilnius formavosi individualiose rašytojų vizijose ir kokias Vilniaus vietas išsaugoti norėtų šiuolaikinės kultūros tyrėjas? Klausykite J. Dobriakov pasakojime!
Lokacijų profesionalo Jono Špoko pasakojimas
Miestas, kaip aktorius. Koks gali būti Vilnius? Jonas dalinasi skirtingomis istorijomis apie Vilnių, jo gatves ir atskleidžia, į kokius miestus ir kokias lokacijas Vilnius jau yra įsikūnijęs. Paryžius, Londonas, Sankt Peterburgas, netgi Meksikos miestas – Vilnius gali būti toks įvairus!
Vilnius turi chameleono savybę. Labai gali prisitaikyti.
Interjero dizainerės Dalios Mauricaitės–Kalinauskienės pasakojimas
Net pasakymas „einam į miestą“ simbolizuoja jausmą. O jausmų mieste turi būti kuo daugiau.
– sako Dalia.
Ji atkreipia dėmesį į bendruomenių svarbą Vilniuje ir teigia, kad mieste svarbiausi yra žmonės, kurie kūrė miestą tokį unikalų. Miesto gyvenimą kuria bendruomenės ir mes esame to dalis – kiekvienas galime prisidėti prie bendruomenių kūrimo. Daugiau išgirskite Dalios pasakojime!
Apie parodą
Paroda „Sunkus amžius: Vilnius, 1939–1949“ pristato svarbų, nutrauktas jungtis atkuriantį pasakojimą, pateikia vilnietiškąjį laikmečio kontekstą ir leidžia giliau pažvelgti į šį dramatišką Vilniaus dešimtmetį. Tuo metu keitėsi tiek miesto gyvenimo, tiek vilniečių kasdienybė ir tapatybė. Parodoje eksponuojami dailės kūriniai, fotografijos, dokumentai, architektūros projektai padės daugiau apie tai sužinoti.
Parodos kuratorė Giedrė Jankevičiūtė apie parodą:
Paroda skirta Vilniui ir jo žmonėms, kurių skaudus likimas daug metų buvo nutylimas, nes svarbesni atrodė kiti dalykai. Ji primena, kad dabarties miestas yra ne vien mūsų; jis lygiai taip pat priklauso tiems, kurie čia gyveno prieš mus ir mylėjo jį ne mažiau nei mes.
Taip pat ši paroda praplečia MO muziejaus didžiojoje salėje atsidarysiančią naująją parodą „Sunkus amžius. Szapocznikow – Wajda – Wróblewski“, kuri sugrąžina į Vilnių čia gimusį ir užaugusį, pastaruoju metu pasaulinį pripažinimą pelniusį lenkų tapytoją Andrzejų Wróblewskį.
