Naujoje mažojoje parodoje – nuo savipagalbos praktikų iki sąmokslo teorijų
Balandžio 11 d. MO atidaryta nauja mažoji Baltijos šalių meno paroda „Žemyn triušio urvu“. Bendras MO ir kuratorių kolektyvo „Roots to Routes“ (Justė Kostikovaitė, Maija Rudovska ir Merilin Talumaa) darbas kviečia lankytojus apmąstyti, kaip šiuolaikinėje visuomenėje aktyviai plintančios sugrįžimo į gamtą idėjos, dvasingumo bei sveikatingumo praktikos neretai jungiasi su sąmokslo teorijomis ir alternatyviomis pasaulėžiūromis.
Lietuvos, Latvijos ir Estijos meno kūrinius nuo 1970–ųjų iki šių dienų pristatanti paroda kviečia reflektuoti šiuolaikinės visuomenės pokyčius bei įvertinti juos sovietinės okupacijos laikotarpio kontekste, kuomet susirūpinimas ekologinėmis temomis ir atsigręžimas į gamtą persipynė su tautinio atgimimo idėjomis.
Ant parodos kuratorių, pandemija ir kiti pastarojo meto globalūs procesai parodė, kad sugrįžimo į gamtą idėja dabar neretai naudojama kraštutinių dešiniųjų politinių pažiūrų kuriamuose naratyvuose, formuojant alternatyvias pasaulėžiūras ar net sąmokslo teorijas. Be to, pastaraisiais metais vis populiarėja neopagonybė – tiek įsiskverbdama į masinę kultūrą, tiek susipindama su konspiraciniais įsitikinimais, o įvairios dvasinės praktikos suteikia vilties išspręsti sudėtingas gyvenimo problemas.
„Vis augant susidomėjimui alternatyviomis priemonėmis, skirtomis išsigelbėti nuo kasdienos iššūkių, matome, kad linkstama pasitikėti kažkuo kitu, nei mokslu. Šis reiškinys ypatingai pasireiškė per COVID-19 pandemiją, kuomet skepsis patikrintų mokslo sprendimų ar netgi valdžios atžvilgiu sustiprėjo taip, kad alternatyvaus gyvenimo būdo siekiančios žmonių grupės pradėjo aktyviai priešintis skiepams“, – pastebi kuratorė J. Kostikovaitė.
Parodoje „Žemyn triušio urvu“ eksponuojami dešimties skirtingų kartų Baltijos šalių menininkių – Līgos Spundės, Anastasios Sosunovos, Viktorijos Daniliauskaitės, Darjos Popolitovos, Aistės Ramūnaitės, Vitos Zaman, Katrīnos Neiburgos, Lauros Põld, Nijolės Valadkevičiūtės ir Gertrūdos Gilytės – darbai.
Parodos kuratorės pabrėžia, kad konspiracinio dvasingumo, savasties paieškų, pagonybės idėjų atgimimo ir krikščionybės sąveika parodoje atskleidžiama per daugiabriaunį menininkių žvilgsnį: nuo kritiško iki, priešingai, palankaus ir palaikančio. Menininkių darbuose nagrinėjamų temų spektras apima tiek ironišką požiūrį į šiuolaikinę visuomenę, Naujojo amžiaus (angl. New Age) ir kitas dvasines praktikas ar ezoterinį dvasingumą, tiek palankų žvilgsnį į glaudų ryšį su gamta, mitologinius vaizdinius ar religinius įkvėpimus.
Kuratorės taip pat teigia, jog įvairios savipagalbos technikos, žadančios sugrįžimą į „natūralią“ tvarką, yra plačiai išnaudojamos korporacinės kultūros, skatinančios toksišką produktyvumą ir besaikį vartojimą. Nors įvairūs savipagalbos metodai, pavyzdžiui, alternatyvi medicina, egzistavo visais laikais, pastaraisiais metais šie metodai užkariavo plačiąją visuomenę, didele dalimi – dėl socialinių tinklų influencerių. Anot kuratorių, šios temos parodoje atliepiamos skirtingais požiūriais.
Bet koks savęs tobulinimo įrankis dabar tampa preke. Visuomenė nori kažkuo tikėti, o žlugus vienam tikėjimui ieškome kito.
„Pavyzdžiui, menininkė Gertrūda Gilytė savo kūrinyje atskleidžia du sluoksnius – jame apie mezgimą kalbama kaip apie savipagalbos priemonę, tampančią savotiška manija, ir čia pat į tai žvelgiama ironiškai. Tačiau parodoje yra ir darbų, kuriuose savipagalba bei nusiraminimo būdai išaukštinami. Pavyzdžiui, Vitos Zaman kūriniuose manifestacijos idėja regima kaip galingas būdas įtikinti save, kad esi bet kokio pokyčio šaltinis net ir ištikus rimtai bėdai, pavyzdžiui, ligai“, – pasakoja kuratorė Maija Rudovska.
Parodos kuratorės pastebi, kad nemažai žmonių, kurie pandemijos metu neteko darbo arba jį paliko, tapo savigalbos guru, mokančiais gyvenimą ar sveikatą esą gerinančių technikų, tokiu būdu akimirksniu kapitalizuojant šią sritį.
„Socialinės medijos ypač paskatino didžiulę verslo, sėkmės, savimonės ir kitų sričių guru sklaidą. Bet koks savęs tobulinimo įrankis dabar tampa preke. Visuomenė nori kažkuo tikėti, o žlugus vienam tikėjimui ieškome kito. Šitoks tikėjimo vartojimas yra persikėlęs į socialinę mediją, kurioje žmonės mokomi tam tikrų savipagalbos formulių ir protokolų“, – pabrėžia J. Kostikovaitė.
Paroda „Žemyn triušio urvu“ MO muziejuje veikia iki lapkričio 3 dienos.
