Bulgariška svajonė amerikiečio akimis: čalga, menas ir kiti atradimai pagal Aaron Roth
MO muziejaus parodoje „Gen Z. Viskas vienu metu“ neįmanoma nepastebėti Bulgarijoje gyvenančio amerikiečių menininko Aaron Roth (g. 1998) kūrinių. Tapybos darbai ir instaliacijos pulsuote pulsuoja po socializmo griūties atsivėrusio laukinio kapitalizmo, imituojamos prabangos ir balkaniškos popkultūros ženklais: dušo galvutes puošia „Mercedes-Benz“ logotipai, dirbtinės odos apmušalai nukelia į kazino interjerus.
Nuo ankstyvos paauglystės Bulgarijoje gyvenantis menininkas į socialinius bei politinius šalies procesus žvelgia ir kritiškomis, ir savito susižavėjimo kupinomis akimis. „Mane domina reiškiniai, apie kuriuos galima kalbėti per meną, nors politiškai juos dar sunku įvardinti“, – sako kūrėjas.
Amerikietiška svajonė tampa bulgariška
JAV gimęs A. Roth į Bulgariją persikėlė sulaukęs 13-kos metų. Nors Aaronas šioje Balkanų šalyje buvo praleidęs ne vieną vasarą, mat čia dirbo jo tėtis kino kūrėjas, Bulgarijai tapus nuolatiniais namais teko prisitaikyti tiek prie naujos kultūros, tiek išmokti bulgarų kalbą. Svarbia mokymosi dalimi buvo čalga – bulgarų pop-folk muzika, vėliau tapusi vienu pagrindinių Aarono kūrybos įkvėpimų.
Mokydamasis kalbos per čalgos dainas, jis pažindinosi ir su kultūrine šalies tapatybe – nors šis žanras yra klausomiausias Bulgarijoje, jis dažnai sulaukia kritikos dėl kičinės estetikos, paviršutiniškų tekstų ir asociacijų su prieštaringai vertinamais dešimtojo dešimtmečio socialiniais reiškiniais. A. Roth pastebi, kad metams bėgant besikeičianti čalga leidžia pastebėti platesnius visuomenės pokyčius.
„Pastaruoju metu vis daugiau svarstau apie tai, kad neatsiejama amerikietiškumo dalis – kalbėjimas apie svajonę. Net ir visa amerikiečių literatūra, tokie kertiniai kūriniai kaip Johno Steinbecko „Apie peles ir žmones“ ar Arthuro Millerio „Komivojažieriaus mirtis“, sukasi apie amerikietišką svajonę, kuri iš tikrųjų nėra reali. Man atrodo, kad neišvengiamai kalbu apie tą patį, tik kitame kontekste – kokia yra arba kokia galėtų būti bulgariškoji svajonė“, – pasakoja menininkas.
Pasak A. Roth, čalga atspindi, o čia pat – ir formuoja tai, kas Bulgarijoje laikoma troškimų objektu. Menininkas savo kūryboje klausia: ko ir kodėl mes geidžiame, kas po tuo slypi? „Bulgarijos meno lauke vis dar labai gaji skirtis tarp aukštosios ir žemosios kultūros – mane tai visuomet domino ir tapo viena pagrindinių kūrybos ašių. Kaip kalbėti apie tai, kas žmonėms iš tikrųjų svarbu, jei neturi tam tinkamos kalbos? Čalga man atrodo kaip puikus tokio kalbėjimo būdas“, – dalinasi A. Roth.
Čalgos muzika – raktas į Bulgarijos tapatybę
Šiuolaikinę pop ir tradicinę bulgarų muziką su romų, turkiškais, graikiškais skambesio motyvais jungianti čalga neatsiejama nuo prabangos įvaizdžių: automobilių, aukso, kazino, naktinių klubų, kurie dažnai įkūnija ir specifinę vyriškumo bei moteriškumo sampratą. Nors A. Roth kūrybai neretai būdingas kritiškas santykis su tokiais vaizdiniais, jis sako nesiekiantis moralizuoti: „Man atrodo, kad moraliniai vertinimai tokiuose klausimuose nėra prasmingi. Gerokai įdomiau mąstyti, kaip mes patys save šių reiškinių atžvilgiu pozicionuojame, o ne spręsti, ar jie – geri, ar blogi“.
Menininkas pripažįsta, kad čalgos estetika jam – ne tik kritikos, bet ir savotiško susižavėjimo objektas. MO muziejaus parodoje „Gen Z. Viskas vienu metu“ eksponuojama A. Roth instaliacija „Azartiniai žaidimai“ (2025) kalba apie šiuolaikinio pasaulio supanašėjimą su kazino, kuomet visa ekonominė veikla vis labiau remiasi lošimo principais, o ne įprastais ekonomikos dėsniais.
„Pastaruoju metu vis labiau auga azartinių lošimų, sporto lažybų rinka. Vietoje to, kad kažką kurtų, beviltiškumo jausmą išgyvenantys žmonės vis dažniau renkasi kliautis sėkme. Visgi vienoje instaliacijos pusėje yra mano paties daryta nuotrauka iš lošimo namų – nors man šie dalykai gali nepatikti ir atrodyti absurdiški, pats irgi nueinu į kazino. Galima sakyti, kad lošimai iš dalies finansavo šį kūrinį“, – šypteli menininkas.
Kaip čalgos kuriamą atmosferą geriausia patirti žmogui, pirmą kartą susipažįstančiam su šiuo muzikos žanru? A. Roth pažintį rekomenduoja pradėti nuo atlikėjos Ivanos kūrinio „Шампанско и сълзи“ (liet. „Šampanas ir ašaros“) – ši daina buvo pirmoji, kurios žodžius menininkas išmoko atmintinai, atsikraustęs į Bulgariją. Verta nepraleisti ir šalies pop-folk muzikos karaliumi tituluojamo Azis kūrinių – pavyzdžiui, paties atlikėjo vardu pavadinto 2002–aisiais išleisto albumo, tapusio bulgariškosios popkultūros klasika.
Praeito dešimtmečio viduryje svajonės kryptimi tapo Dubajus – valstybė be mokesčių, beveik be piliečių, pastatyta kone vergovinio darbo pagrindu. Tai rodo, kaip pasikeitė pati politinė vaizduotė. Po kelerių metų politiniame lauke jau girdėjome kalbant, kad demokratija ir liberalizmas galbūt nebėra reikalingi – tuo tarpu kultūroje tas pokytis įvyko gerokai anksčiau.
Menas fiksuoja politinius procesus
Aaron Roth kūryba – savotiškas posocialistinės Balkanų tapatybės veidrodis, todėl čia susitinka tiek vakarietiškų idealų imitacija, tiek nacionalizmo, vyriškumo, ekonominės sėkmės mitai. Nesunku aptikti ir tiesioginių nuorodų į politiką – pavyzdžiui, paveiksle „Bobi sofa“ (2022) žvelgiame į Bulgarijos ekspremjero Boyko Borisovo kabinete stovėjusios sofos fragmentą.
„Mano darbų politiškumas pasireiškia per mažas detales, už kurių slypi platesni reiškiniai. Pavyzdžiui, minėta sofa įkūnija mintį, kad šalies ministras pirmininkas iš esmės niekuo nesiskiria nuo tipinio verslininko – renkasi tokį patį nelabai gražų, bet tam tikram visuomenės sluoksniui būdingą baldą.
Politine prasme tokie simboliai nėra atsitiktiniai – jie leidžia suprasti procesus, kuriuos nebūtinai atspindi rinkimų rezultatai ar visuomenės apklausos. Politiniai procesai atsiskleidžia per tai, kaip jų atžvilgiu jaučiamės, o pati politika vis labiau remiasi nuotaikomis, todėl man atrodo svarbu apie tai kalbėti“, – dalinasi menininkas.
10–ojo dešimtmečio ir tūkstantmečio pradžios svajonės bei ekonominės sėkmės sampratos, stipriai formavusios to laiko populiariąją kultūrą, Bulgarijoje keičiasi kartu su likusia Europa, bet, kaip pastebi A. Roth, tai vyksta labai subtiliai. Vienas iš parodoje eksponuojamų menininko kūrinių, kalbančių apie šį pokytį – „Dubajaus svajos“ (2024).
„Apie 2014–uosius čalgos dainose pasikeitė fantazijos vieta, į kurią norima pabėgti. Tai atspindi tam tikrus ekonominius pokyčius. Anksčiau svajonių vietos vaizdinys buvo susijęs su Vakarų pasauliu – manyta, kad išvykus į Vakarų valstybes su socialinėmis garantijomis ir veikiančia demokratija pavyks pasiekti sėkmę, stabilumą bei normalumą, kurio Bulgarijoje trūksta.
Praeito dešimtmečio viduryje svajonės kryptimi tapo Dubajus – valstybė be mokesčių, beveik be piliečių, pastatyta kone vergovinio darbo pagrindu. Tai rodo, kaip pasikeitė pati politinė vaizduotė. Po kelerių metų politiniame lauke jau girdėjome kalbant, kad demokratija ir liberalizmas galbūt nebėra reikalingi – tuo tarpu kultūroje tas pokytis įvyko gerokai anksčiau. Taigi, mane domina reiškiniai, apie kuriuos galima kalbėti per meną, nors politiškai juos dar sunku įvardinti“, – pasakoja A. Roth.
Galimybes jauni menininkai kuriasi patys
Šiuo metu Sofijoje gyvenantis ir kuriantis A. Roth yra aktyvus meno lauko dalyvis. Prieš penkerius metus Bulgarijos sostinėje su bendraminčiais – kuratore Boyana Dzhikova ir menininku Vikenti Komitski – jis įkūrė šiuolaikinio meno galeriją „Punta“. Tuo metu šalies meno lauke stigo juos dominančios kūrybos, o vyresnės kartos meno atstovai bei jų vadovaujamos institucijos ne visuomet noriai įsileisdavo jaunosios kartos kūrėjus.
„Finansiškai tai nebuvo didelė našta – pandemijos laikotarpiu pavyko atrasti nebrangią erdvę ir tarpusavyje pasitarėme, kad vieną savaitgalį per mėnesį neišėję į miestą be didesnio vargo sukaupsime reikiamą sumą. Į miestą ir toliau ėjome kas savaitgalį, bet galerija tebegyvuoja“, – juokiasi A. Roth.
„Punta“ daugybei menininkų tapo pirmųjų parodų vieta, o meno lauke jau įsitvirtinę kūrėjai čia turi daugiau laisvės eksperimentams, nei daugelyje kitų Sofijos meno erdvių. A. Roth džiaugiasi vietos ir tarptautinių menininkų apytaka, vykstančia galerijoje – nemažai kūrėjų atvyksta rodyti savo darbų, o jų kolegos iš Bulgarijos atranda kelius į užsienio parodas.
„Bandome daryti tai, ko anksčiau patys pasigesdavome. Tai nėra lengva, bet čia pat suteikia labai platų žvilgsnį į kitų kūrėjų darbo metodus, leidžia išsigryninti, kaip pats noriu kurti. Be to, darbas su galerija leidžia pamatyti vidinę meno virtuvę, mat aukštojo mokslo institucijose jauni kūrėjai neįgyja pakankamai žinių, kaip vystyti savo karjerą – kažkodėl įsivaizduojama, kad apie komercinę menininko gyvenimo pusę nekilnu ir nereikalinga kalbėti. Dėl to drauge labai daug išmokome“, – dalinasi menininkas.
Ką pamatyti Bulgarijoje menininko akimis?
Norintiems pažinti šiuolaikinį Bulgarijos meną Aaronas rekomenduoja ne tik „Punta“, bet ir keletą kitų nepriklausomų erdvių bei renginių šalies sostinėje ir kituose miestuose. Tarp jų – meno galerija „+359“, įsikūrusi Sofijoje, rekonstruotame XX–o amžiaus pradžios vandens bokšte, bei „Charta“ – šiuolaikinio meno galerija pačioje miesto širdyje.
Ankstyvą spalio mėnesį besilankantiems Bulgarijos pajūryje verta nepraleisti šiuolaikinio meno forumo „BUNA“, vykstančio Varnoje. Šis festivalis sutraukia ne tik Bulgarijos, bet ir platesnio Balkanų regiono bei visos Europos šiuolaikinio meno kūrėjus. A. Roth taip pat rekomenduoja nepraleisti Bulgarijos paviljono Venecijos bienalėje – keturis vaizdo kūrinius pristatantis interaktyvus, videožaidimo logika grįstas paviljonas (kuratorė Martina Yordanova) gali tapti puikia pažintimi su keturiomis itin reikšmingomis šiuolaikinio Bulgarijos videomeno kūrėjomis.
Norintiems didžiuosius Bulgarijos miestus patirti menininko akimis, Aaron Roth rekomenduoja šiltuoju metų laiku Sofijoje apsilankyti „Crystal Garden“ parke – ypač populiarioje žaliojoje miesto erdvėje, susibūrimo vietoje, kur įvairaus amžiaus žmonės susipažįsta, bendrauja ir netgi linksminasi iki ryto.
Autentiškai pažinčiai su Bulgarijos sostine svarbus Moterų turgus – seniausia bei didžiausia Sofijos turgavietė po atviru dangumi, greta kurios įsikūrusi ir „Punta“ galerija. „Būtent šioje miesto vietoje galima patirti tarpinę būseną tarp miesto praeities ir to, kuo jis pamažu tampa. Tai labai unikali atmosfera, kurios nepamatysi niekur kitur“, – sako A. Roth.
Netradicinių vietų medžiotojams verta nepraleisti ir kitos didžiulės prekyvietės – Iliyantsi turgaus, kurioje paklaidžioję akyliausieji atras Aaron Roth kūrybos atmosferai artimą, paviljonų gilumoje pasislėpusią kiniško maisto kavinę. Ten prisėdus ir užsisakius dubenėlį sriubos galima įsijausti į kontrastingą, triukšmingą, kiek kičinę ir neišsipildžiusių ekonominių svajų paženklintą bulgariškojo gyvenimo pusę, taip dominančią menininką. Tuo tarpu antrame pagal dydį Bulgarijos mieste Plovdive užsukus į „Nylon“ barą dažnas pasijus lyg užklydęs į vieną iš Aaron Roth paveikslų.
MO muziejaus didžioji paroda „Gen Z. Viskas vienu metu“ veikia iki rugpjūčio 30 dienos.
