Z kartos menininkė Dominika Kováčiková: kas slypi už rožinės spalvos ir idiliškų peizažų?
MO muziejus ir LRT.lt pristato parodos „Gen Z. Viskas vienu metu“ menininkus (-es). Skaitytojus kviečiame susipažinti su septyniais meno kūrėjais iš Latvijos, Estijos, Lenkijos, Bulgarijos, Slovakijos ir Vengrijos ir patyrinėti jų įkvėpimų žemėlapį. Pokalbiuose skleidžiasi skirtingų gyvenimiškų patirčių, kūrybinių praktikų ir pasaulėžiūrų gausa, o neturistiški maršrutai ir intriguojantys atradimai žadina smalsumą patirti Rytų ir Vidurio Europos miestus kūrėjų akimis.
Slovakų jaunosios kartos tapytojos Dominikos Kováčikovos (g. 1996) darbus dažniau, nei gimtojoje šalyje, galima išvysti užsienyje. Lietuva nėra išimtis: mąslus rausvų atspalvių pusiau žmogiškos, pusiau triušį primenančios būtybės žvilgsnis – kūrinys, tapęs MO muziejaus didžiosios parodos „Gen Z. Viskas vienu metu“ veidu.
Vilniaus gatvėse matydama savo kūrinį, slovakų menininkė neslepia džiaugsmo – populizmo ir nacionalizmo politiniu keliu pasukusioje Slovakijoje ji prisipažįsta ne visuomet besijaučianti laukiama. „Tai, kad esu reikalinga tarptautiniame kontekste, išlaisvina ir suteikia pasitikėjimo savimi“, – sako jaunosios kartos kūrėja, savo ryškiaspalviuose darbuose kalbanti apie prieštaringą moters tapatybę.
Gamta, popkultūra ir šventųjų paveikslai
D. Kováčikovą vizualioji kultūra traukė nuo mažų dienų – vaikystėje ji prisimena nuolat piešdavusi ir rinkdavusi žurnalų iškarpas, o ankstyvų 2000–ųjų kinas, mada, fotografija, gyvenimo būdo žurnalai ir popmuzikos albumų viršeliai buvo nuolatiniai kasdienybės palydovai. Visgi kartu su populiariąja kultūrą bene stipriausią įtaką tuo metu dar būsimai menininkei padarė religinės tematikos paveikslai jos senelių namuose.
„Viena ten kabėjusi paveikslo reprodukcija vaizdavo dangų ir pragarą. Jis buvo čia pat labai gražus ir savotiškai gąsdinantis, žiūrėdama į paveikslą patirdavau gausybę nevienareikšmiškų emocijų – nuo susižavėjimo iki nepatogumo. Manau, kad būtent jis prisidėjo prie to, kokia menininke esu šiandien“, – prisimena D. Kováčiková, savo kūryboje taip pat jungianti prieštaringas emocijas ir simbolių reikšmes.
Menininkė užaugo nedideliame kalnų miestelyje šiaurinėje Slovakijos dalyje. Stiprus ryšys su gamta prasiskverbia ir į jos paveikslus – čia dažnai sutinkamas apgaulingai idiliškas pievų, kalvų ir žydro dangaus peizažas. Visgi gamta menininkės darbuose niekada nėra tik fonas – pirmiausiai ji veikia kaip psichologinė erdvė.
„Man gamta yra pilna emocijų ir simbolizmo, užaugau jausdama su ja stiprų ryšį. Gamtoje vienu metu slypi ir švelnumas, ir pavojus. Juk būnant miške, kai tamsu ir lyja, gali jaustis tarsi įkalinta, apimta klaustrofobijos. Tuo tarpu žydinčioje saulėtoje pievoje, priešingai, žmogus įprastai jaučiasi laisvi ir laimingi. Todėl gamta man neatsiejama nuo psichologinės būsenos“, – dalinasi menininkė.
Gimtojo regiono į didmiesčius D. Kováčiková neiškeitė ir sulaukusi tarptautinio pripažinimo. Nors dažnai tenka dalyvauti parodose kaimyninėje Čekijoje bei kitose Europos šalyse, Dominikos namai – šeštas pagal dydį Slovakijos miestas Banská Bystrica šalies centrinėje dalyje. Gamta čia taip pat pasiekiama ranka, mat miestas įsikūręs miškų apsuptyje; be to, nestinga meno ir kultūros bendruomenei artimų vietų.
„Mano su partneriu studija įsikūrusi labai gražiame sename pastate, kuriame veikia ir meno galerija su įvairiais renginiais, keramikos užsiėmimais, parodomis bei galimybe aplankyti menininkų studijas. Tokių ypatingos atmosferos vietų mieste yra ir daugiau – pavyzdžiui, Slovakijos nacionalinio sukilimo muziejuje yra pasislėpusi nedidelė sena kino salė, viena mėgstamiausių mano vietų, kurioje dažnai rodomi arthouse filmai“, – pasakoja menininkė.
Moters tapatybė – tarp įtampų ir simbolių
D. Kováčikovái didelę įtaką turėjusi tūkstantmečio pradžios vizualinė kultūra buvo ne tik įkvėpimo šaltinis – ji diktavo taisykles, ką reiškia „tinkamai“ būti mergaite ir moterimi. „Augau apsupta daugybės prieštaringų moteriškumo vaizdinių. Viena vertus, idealų geros mergaitės paveikslą apibrėžė švelnumas ir nekaltumas, tačiau greta to egzistavo nuolatinis spaudimas tinkamai atlikti moters vaidmenį: būti patraukliai, geidžiamai, mandagiai, lieknai, save kontroliuojančiai“, – prisimena menininkė.
Įtampa tarp skirtingų moteriškumo naratyvų – to, kas romantizuojama ar suvokiama kaip beveik šventa, ir to, ką siekiama kontruoliuoti ar sudaiktinti, – gana anksti sudomino Dominiką ir suformavo jos dabartinę kūrybos kryptį. Moters tapatybės kompleksiškumas – menininkės darbų ašis; juose pirmo žvilgsnio švelnus ir naivus rausvas koloritas kontrastuoja su įtempta paveikslų atmosfera. Ši gimsta iš priešpriešos tarp nekaltumo ir seksualumo, švelnumo ir maištingumo – menininkė pasakoja apie patirtis, susijusias su savo kūno suvokimu, saviverte, išorinio pasaulio lūkesčiais.
D. Kováčikovos paveiksluose dažnai sutinkame moteris, vizualiai primenančias pačią autorę. Jos kūryba – iš dalies autobiografiška: menininkė dažnai fotografuoja save ir šias nuotraukas atkuria paveiksluose, o net ir tuomet, kai moterų figūros neprimena pačios Dominikos, jos atspindi kūrėjos emocinę būseną, patirtis, baimes ar prisiminimus. Tuo tarpu per kitus atsikartojančius motyvus – kaspinus, vyšnias, baltus triušius, – tapytoja konstruoja simbolinę kalbą, kupiną priešybių ir leidžiančią tyrinėti, kokius galios santykius kuria mūsų žvilgsnis.
„Savo kūrybą laikau politiška, tačiau ne iliustratyviąja prasme. Jau vien tai, kad rimtai ir nuoširdžiai kalbu apie moterų patirtis, emocijas, kūniškumą ar pyktį, yra politiška, nes istoriškai šios temos dažnai buvo nuvertinamos arba matomos tik iš vyriškos perspektyvos. Man įdomu tyrinėti pačią žvilgsnio logiką: ką stebime, ko geidžiame, ką vartojame ir kontroliuojame?“, – pasakoja D. Kováčikova.
Kartais jaučiuosi labai vieniša ir nepageidaujama kaip menininkė. Slovakija – gana konservatyvi šalis, o politinė situacija joje – tiesiog tragiška. Kartais sunku susitaikyti su tuo, kad savo šalyje dalyvauju mažai parodų, nesu plačiai matoma, bet išlaisvina ir pasitikėjimo savimi suteikia žinojimas, kad esu reikalinga tarptautiniame kontekste.
Slovakija – tarp meilės ir neapykantos
Menininkė prisipažįsta, kad jos santykis su gimtąja šalimi visuomet buvo sudėtingas – nors čia gimė, užaugo ir tebegyvena šiuo metu, dažnai jaučiasi lyg ne savo namuose. Prie to smarkiai prisideda dabartinė Slovakijos politika – posūkis į populizmą ir konservatyvų nacionalizmą.
„Kartais jaučiuosi labai vieniša ir nepageidaujama kaip menininkė. Slovakija – gana konservatyvi šalis, o politinė situacija joje – tiesiog tragiška. Kartais sunku susitaikyti su tuo, kad savo šalyje dalyvauju mažai parodų, nesu plačiai matoma, bet išlaisvina ir pasitikėjimo savimi suteikia žinojimas, kad esu reikalinga tarptautiniame kontekste.
Užsienyje sulaukiu daug palaikymo, sutinku naujų žmonių, aplankau naujų šalių, o susidūrimas su kitomis kultūromis formuoja mane ir kaip žmogų, ir kaip menininkę“, – dalinasi D. Kováčikova.
Nors jaunosios kartos menininkams Slovakijoje įsilieti į meno lauką ne visuomet paprasta, Dominika žavisi savo bendraamžių drąsa ir vis asmeniškesne kūryba. Norinčius artimiau susipažinti su slovakiškosios Z kartos kūryba ji kviečia nepraleisti tokių vardų, kaip tapytojas Andrej Dúbravský ar keramikė Zuzana Svátik.
Bratislavoje šiuolaikinį meną patyrinėti norintys keliautojai, pasak D. Kováčikovos, turėtų nepraleisti „White & Weiss“ galerijos, o Čekijoje, Prahoje, kur menininkė pati dažnai svečiuojasi, prisiekusių meno turistų žemėlapyje būtinai turėtų atsirasti „BOLD“ galerija.
Įkvėpimas – mažuose džiaugsmuose
Nors Dominika išlieka pastabi politinėms ir socialinėms problemoms, jos neužtemdo noro džiaugtis kasdienybe – sportuoti, gaminti, bendrauti su draugais ar leisti laiką gamtoje. Paveiksluose sudėtingas temas koduojanti menininkė įkvėpimo ir gyvybingumo sako besisemianti paprastuose dalykuose, mažuose kasdieniuose nuotykiuose, pavyzdžiui, naujų dalykų mokymesi – tai ją apsaugo nuo išsekimo ir perdegimo.
„Mane visada įkvepia kinas – nuo mažens esu siaubo filmų fanatikė. Paauglystėje sąmoningai ignoruodavau merginų popžvaigždžių atliekamą muziką norėdama pabrėžti, kad esu ne tokia, kaip bendraamžiai. Dabar su malonumu klausausi visų įmanomų popso atlikėjų, pagal jų dainas šoku namuose ir visiškai tuo mėgaujuosi“, – šypsosi menininkė.
Kai nesidarbuoja savo studijoje, Dominika keliauja į sporto salę, kur neseniai pradėjo sportuoti ir kilnoti svorius, o dažną vakarą jos ir partnerio namuose susirenka bičiuliai: „Labai mėgstu gaminti – ypač draugams. Žmonės mane įkvepia – įdomu klausytis jų gyvenimo istorijų, patirčių, skirtumų tarp moteriškų ir vyriškų perspektyvų. Į save sugeriu jų patirtis, prisiminimus, pasakojamas istorijas“.
Mėgavimasis kasdienybe ne visuomet buvo Dominikos pasaulėžiūros dalimi – menininkė prisimena, kad būdama jaunesnė gyveno slogioje ir liūdesio paženklintoje būsenoje, tačiau vieną dieną sąmoningai nusprendė kažką keisti. Dabar pasaulį patirti Dominikos akimis galima ieškant romantikos mažuose ir paprastuose malonumą teikiančiuose dalykuose.
„Pasiklausykite mėgstamo muzikos albumo važinėdami riedučiais po miestą, nueikite į sporto salę, pagaminkite draugams ką nors skanaus, pavyzdžiui, aštrų kimči. Dėvėtų drabužių parduotuvėje nusipirkite kokią nors keistą porcelianinę figūrėlę – triušiuką ar kitą mažmožį. O vakare nervams nuraminti pažiūrėkite labai kruviną siaubo filmą“, – geros dienos receptą rekomenduoja menininkė.
MO muziejaus didžioji paroda „Gen Z. Viskas vienu metu“ veikia iki rugpjūčio 30 dienos.
