Prabanga nurimti ir atsijungti: menininkės Katrīnos Biksonės Ryga ir švelnių atspalvių pasauliai
MO muziejus ir LRT.lt pristato parodos „Gen Z. Viskas vienu metu“ menininkus (-es). Skaitytojus kviečiame susipažinti su septyniais meno kūrėjais iš Latvijos, Estijos, Lenkijos, Bulgarijos, Slovakijos ir Vengrijos bei patyrinėti jų įkvėpimų žemėlapį. Pokalbiuose skleidžiasi skirtingų gyvenimiškų patirčių, kūrybinių praktikų ir pasaulėžiūrų gausa, o neturistiški maršrutai ir intriguojantys atradimai žadina smalsumą pažinti Rytų ir Vidurio Europos miestus kūrėjų akimis.
Nors Gen Z stereotipiškai įsivaizduojama kaip vizualiai ypač ryški, drąsi ir kontrastinga karta, jai priklausanti latvių menininkė Katrīna Biksone (g. 1999) išsiskiria ypač santūria estetika – jos paveiksluose veriasi tylios erdvės ir prislopintos spalvos, o iš vilnos suveltos skulptūros netikėtai išdidina buitinius, kasdienybėje dažnai nė nepastebimus daiktus.
MO muziejaus parodos „Gen Z. Viskas vienu metu“ lankytojus pasitinka ant sienos atbrailos pritvirtinta didžiulė sąvaržėlė, pagalve virtęs elektros lizdas, o drobės nardina į socialinių tinklų algoritmams nepaklūstančią ramybės ir atsitraukimo būseną. „Mane domina menas, kuriame vizualinė kalba nėra agresyviai brukama žiūrovui į akis“, – sako K. Biksone, nuo pat kūrybinio kelio pradžios sulaukusi pripažinimo tiek Latvijoje, tiek už jos ribų.
Tarp švelnumo ir nejaukos
Rygoje užaugusi menininkė kūrybiniu keliu ėjo nuo pat vaikystės: ryškiausias ir ankstyviausias jos prisiminimas – piešimas drauge su broliu ir sese garsiai pasakojant vieni kitiems, ką vaizduoja popieriuje. Istorijų pasakojimas per kūrybą jos praktikoje išliko ir tik stiprėjo: nuo mažens lankiusi meno krypties mokyklas, o vėliau – įstojusi į Latvijos dailės akademiją, Katrīna niekada nesuabejojo pasirinktu keliu.
„Ilgą laiką neturėjau aiškaus supratimo, kur jis veda – tiesiog labai nuoširdžiai, gerąja prasme naiviai buvau įsimylėjusi meno pasaulį ir tai, dariau. Tik antraisiais bakalauro studijų metais pradėjau mąstyti, ką iš tiesų reiškia menininkės profesija“, – prisimena K. Biksone.
MO parodoje „Gen Z. Viskas vienu metu“ užėjus į menininkės kūrybos erdvę, ramybės ir tylos būseną netrunka pakeisti nejauka. Tiek paveikslų koloritas, tiek juose sušmėžuojančios figūros, jų fragmentai – švelnūs, kūniški, beveik intymūs, o čia pat kuria atsitraukimo ir atsiribojimo pojūtį. K. Biksone svarsto, kad šios skirtingos emocijos jos kūryboje atsiranda dėl jos pačios asmeninių savybių.
„Didžiausią smalsumą man kelia mumyse slypinčios prieštaros. Žvelgiant supaprastintai, kiekviename žmoguje vienu metu telpa ir gėris, ir blogis, ir visas spektras savybių, kurios iš esmės gali viena kitai prieštarauti. Mane domina menas, kuriame vizualinė kalba nėra agresyviai brukama žiūrovui į akis, tačiau kūriniuose vis tiek slypi tam tikras sunkumas ar įtampa.
Su tokiais darbais reikia praleisti daugiau laiko, kad pradėtum analizuoti, kodėl žvelgiant į iš pažiūros švelnius ir lengvus vaizdinius aplanko nejaukumas ir keistumas. Kartais kyla klausimas, ar tas nejaukumas kyla iš paties žiūrovo, ar iš kūrinio, iš manęs kaip menininkės? Atsakymas, ko gero, yra abu vienu metu – ir mane tai labai intriguoja“, – sako K. Biksone.
Tapyba – atsvara nesibaigiančiai stimuliacijai
K. Biksonės kūrinių ramybė tarsi kviečia sustoti, atsikvėpti, o gal net ir visai atsiriboti nuo nesibaigiančio, intensyvaus informacijos srauto. Tokią filosofiją įkūnija ir pats kūrybinis procesas – pasak menininkės, tapyba, vilnos vėlimas ar bet kuri kita rankomis atliekama veikla tampa pasipriešinimu algoritmų kultūrai.
„Manau, kad šiandien tapyba – būtinybė fiziškai įdėti daug pastangų ir laiko mokantis taisyklių bei pagrindų, o vėliau tobulinant savo praktiką, – tam tikra prasme yra tarsi netyčinė rezistencija,. Tai neturi nieko bendro su vis labiau dominuojančiu užklausos principu, kai galima tiesiog paprašyti algoritmo sugeneruoti normą rezultatą ir čia pat jį gauti“, – sako kūrėja.
Greta tapybos jos praktikoje svarbią vietą užima skulptūrinių objektų vėlimas iš vilnos. Pats procesas Katrīnai atrodo ypač įdomus savo paradoksalumu: adata badant minkštą ir švelnią medžiagą, ji tampa kieta ir nejudria.
„Neįmanoma šio veiksmo neįkrauti tam tikra emocija, nes jis iš esmės yra agresyvus. Dviprasmiška ir tai, kad suveltas objektas tampa kietas, bet vizualiai atrodo minkštas. Dauguma mano kuriamų objektų – varžtai, vinys ir panašūs daiktai – paprastai yra skirti kažką laikyti, sujungti; jie turi būti tvirti, patikimi, kieti.
Kurdama juos iš minkštos vilnos, patiriu netikėtą jų švelnumą. Vėl atsiranda prieštara: objektas, kuris turėtų būti nesunaikinamas ir tvirtai laikyti kitus, tampa minkšta, didele, nefunkcionalia savo versija. Man atrodo, tai įdomus būdas kitaip pažvelgti ir į daugelį kitų gyvenimo aspektų“, – dalinasi K. Biksone.
Dažniausiai keliauju traukiniu – vien į jį įlipusi pajuntu, lyg nuo pečių nusiristų didelis svoris. Pajutusi, kad visko per daug, traukiuosi iš įprastos aplinkos.
Ryga: nuo pabėgimo traukiniu iki skaniausių ledų
Gebėjimas atsitraukti ir atsijungti, užkoduotas menininkės kūryboje, nesvetimas ir jos pačios kasdienybei – preciziška kūryba studijoje leidžia ištrūkti iš skaitmeninės informacijos srauto. Visgi šiuolaikinės online būsenos Katrīna nedramatizuoja ir sako atradusi balansą bei susitaikiusi su sąlygomis, kuriose gyvename. Tapybą, objektų ir parodų kūrimą ji vadina svarbiausiu savo gyvenimo dalyku, todėl darbas studijoje, o ne vakarėliai ar begalinis socialinių tinklų naršymas užima jame daugiausiai vietos.
Pritrūkusi įkvėpimo K. Biksone jo taip pat neieško triukšmingose Rygos vietose, o skuba ištrūkti iš miesto. „Dažniausiai keliauju traukiniu – vien į jį įlipusi pajuntu, lyg nuo pečių nusiristų didelis svoris. Pajutusi, kad visko per daug, traukiuosi iš įprastos aplinkos. Tai dažniausiai reiškia kelionę į kaimo sodybą, kurią remontuojame drauge su partneriu. Nulupusi senus tapetus ar užsiėmusi paprastais buities darbais tikrai atgaivinu žvilgsnį“, – dalinasi menininkė.
Ko pati nepraleidžia pasilikusi sostinėje? Pasak kūrėjos, visuomet verta patikrinti, kas eksponuojama „427“ ir „Asni“ galerijose, šiuolaikinio meno centre „Kim?“ bei „TUR telpa“ erdvėje. Visos šios vietos – labai skirtingos, tačiau išlaiko itin aukštą parodų kokybės lygį.
„Tiesą sakant, Rygoje labiausiai mėgstu tiesiog pasivaikštinėti. Art nouveau stiliaus architektūra vadinamajame Tyliajame centre – Alberta ir aplinkinėse gatvėse, – be abejonės, yra graži, tačiau dažnai daug daugiau džiaugsmo teikia klaidžiojimas kitose vietose, netyčia aptinkant mažas žavingas detales. Vienas tokių pavyzdžių – perinčio paukščio skulptūra, pasislėpusi Valdemāra gatvėje stovinčio pastato fasade“, – dalinasi K. Biksone.
Tyrinėjant Rygą menininkės pėdomis, vasaros dieną skaniu atokvėpiu gali tapti „Earl Grey“ šaltos arbatos skonio ledai iš „Molberts“ skanėstų parduotuvės. Praalkus pradžiugins graikinių riešutų ir fetos bandelė uzbekiškoje „Registan“ kepyklėlėje, o ten užsukus verta pasivaikščioti čia pat esančiame centriniame turguje, paganyti akis į bičių vaško žvakes, išraitytas visomis įmanomomis formomis, ar nusipirkti šviežių uogų.
MO muziejaus didžioji paroda „Gen Z. Viskas vienu metu“ veikia iki rugpjūčio 30 dienos.
