Asmeninį tobulėjimą reklamuojantys influenceriai – Gertrūdos Gilytės įkvėpimo šaltinis
Berlyne gyvenanti jaunosios kartos menininkė Gertrūda Gilytė – viena iš nedaugelio kūrėjų, savo konceptualių darbų įgyvendinimui tikslingai naudojančių socialines medijas. G. Gilytės dėmesio centre – savipagalbos praktikos, pastaraisiais metais sulaukiančios milžiniško populiarumo socialiniuose tinkluose Lietuvoje ir pasaulyje.
MO parodoje „Žemyn triušio urvu“ lankytojai sutinka G. Gilytės instaliaciją „I love you, Gertrūda“ – ryškiaspalvius šalikus su meilės sau žinutėmis, kuriuos megzdama menininkė tyrinėja, kaip pozityvioji psichologija, dvasinės rutinos ir kitos socialinių tinklų tendencijos veikia mus bei mūsų aplinką. Į šiuos reiškinius menininkė žvelgia iš kritinės perspektyvos ir nestokoja ironijos, čia pat pastebėdama, kad tokios praktikos turi tiek pozityvų, tiek pavojingą poveikį.
Gertrūda, vienas iš jūsų projektų vadinasi „Successful Art Project“ (liet. „Sėkmingas meno projektas“). Kas jums pačiai yra sėkmė? Kaip ją matuojate asmeniniame ir kūrybiniame gyvenime ir kaip pavyksta naviguoti lūkesčiuose, kurių, ne paslaptis, mums nuolat papildomai užkrauna gyvenimo vaizdavimas socialiniuose tinkluose?
Paradoksalu – nors projektas vadinosi „Successful Art Project“, po jo įgyvendinimo nusprendžiau savo kalboje visai nebevartoti žodžių „sėkmė“ ir „sėkmingumas“. Pagrindinė priežastis buvo ta, jog dažniausiai populiariame diskurse jie yra tarsi sinonimas profesiniams pasiekimams, populiarumui ar finansinei padėčiai. Sėkmės stengiuosi nebematuoti, nes bandymai jos siekti man iki šiol sukeldavo labai daug nerimo, lygindavau save su kitais – dažniausiai tik iš negatyviosios pusės.
Dabar stengiuosi pasiekimus ar kasdienybę vertinti pagal tai, kiek man pačiai mano veiklos atrodo prasmingai, ar jaučiuosi rami, motyvuota, esanti ten, kur norėčiau būti. Taip pat ir su socialinėmis medijomis. Ar projektas vertingas, sprendžiu pagal tai, kiek jis toks atrodo man pačiai, ar man patiktų, jeigu pamatyčiau tokį ar panašų kūrinį iš šalies. Tam padeda ir prasmingi komentarai iš žiūrovų. Žinoma, didelis sekėjų skaičius sukurtų daugiau galimybių, bet čia pat – ir daugiau mano pačios perfekcionizmo.
Kaip kilo idėja asmeninio tobulėjimo praktikas jungti su menu?
Tuo susidomėjau apie 2017 metus, pradėjusi pastebėti milžinišką asmeninio tobulėjimo turinio kiekio augimą socialinese medijose. Ypač patraukė tai, kad tame buvo daug performatyvumo – ypač turinyje, susijusiame su joga, meditacija, savipagalba.
Dažnu atveju šių praktikų viešinimas veikia kaip priemonė socialinio kapitalo auginimui ir pasižymi socialiniams tinklams taip būdingu noru formuoti kuruojamą, tobulą savo įvaizdį. Joga, sportas, įvairios dvasingumo praktikos tapo be galo estetizuotu socialinių medijų atributu, pradedant drabužiais ir baigiant dalinimusi nubėgtais atstumais. Tuomet kilo idėja pačiai išbandyti vieną iš tuomet mane itin suintrigavusių metodų – „law of attraction“ (liet. traukos dėsnį).
Norėčiau, kad atsirastų daugiau kūrinių, specialiai pritaikytų socialinėms medijoms. Konceptualaus meno ar tęstinių performansų, kurtų specialiai TikTok, yra itin mažai, tačiau manau, jog tai daryti yra labai vertinga – ypač, kai daug žmonių tiek daug laiko praleidžia socialiniuose tinkluose.
Kokie konkretūs asmeninio tobulėjimo influencerių kultūros ir joje cirkuliuojančio dvasingumo aspektai jums atrodo labiausiai keliantys nerimą, o kurie – vertingi?
Manau, kad kaip ir kiekvienoje srityje, viskas turėtų būti su saiku. Net ir vertingi aspektai gali sukelti daug žalos, jeigu jų perdozuojama. Prie keliančių nerimą priskirčiau dvasinius mokytojus, koučerius ir panašius asmenis, kurie skelbia galintys padėti itin jautriais psichologiniais klausimais, neturėdami tam jokios kvalifikacijos ir neatsižvelgdami, kokias pasekmes tai gali sukelti. Taip pat pavojingi atrodo įvairiausi sveikatingumo (angl. wellness) trendai, kurie žada išspręsti visas sveikatos problemas, o juos lydi begalinis kiekis naujų abejotinos naudos produktų.
Tarp vertingų aspektų, žinoma, ryškus žinių apie psichinę sveikatą didinimas, pažeidžiamumo normalizavimas. Kai žmonės, ypač žymūs, viešai dalinasi savo problemomis, kitiems lengviau jaustis mažiau vienišiems – manau, kad tai yra labai didelis socialinių medijų nuopelnas pastarajį dešimtmetį.
Socialines medijas taip pat gausiai naudojate savo kūryboje. Kaip vertinate jų vaidmenį šiuolaikiniame mene ir poveikį auditorijos įsitraukimui? Ar šiuolaikiniam menininkei(–ui) yra svarbu būti aktyviai(–m) socialiniuose tinkluose, kurti atsižvelgiant į tai, kad į dažną jo(–s) kūrinį bus žiūrima per telefono kamerą?
Nemanau, kad naudoti socialines medijas yra universalu ar būtina, tačiau mane iš tiesų stebina, kiek nedaug sukurta šioms platformoms specifiškų konceptualių kūrinių. Kaip puikią priemonę šiam tikslui išskirčiau TikTok platformą, kuri turi itin specifinę estetiką bei suteikia galimybę pasiekti gigantišką auditoriją, ypač – nepriklausančią meno laukui.
Norėčiau, kad atsirastų daugiau kūrinių, specialiai pritaikytų socialinėms medijoms – tokių, kaip mano (juokiasi). Konceptualaus meno ar tęstinių performansų, kurtų specialiai TikTok, yra itin mažai, tačiau manau, jog tai daryti yra labai vertinga – ypač, kai daug žmonių tiek daug laiko praleidžia socialiniuose tinkluose.
Kaip žiūrovų atsiliepimai socialiniuose tinkluose ir/ar parodose veikia jūsų požiūrį į savo kūrybą ir jos temas?
Maloniai stebina reakcija, kurios visiškai nesitikėjau – sulaukiu nemažai komentarų, kad mano kūryba turi savotišką gydantį poveikį ir padeda žmonėms jaustis geriau. Manau, prie to prisideda meno viešinimas socialiniuose tinkluose ir tai, kad savo turinyje kalbu pati. Taip žmonėms kūriniai tampa daug labiau atpažįstami, su jais kuriasi ryšys.
Kiek paradoksalu – nors mano projektai kilo iš kritikos motyvaciniam turiniui, kai kuriems mano turinys taip pat yra savitai motyvacinis. Kol kas dar nesu gavusi neigiamų komentarų, o teigiami visuomet yra didžiausia motyvacija – ypač jautrūs bei asmeniški. Tai sukuria savotišką motyvacijos ratą.
Ar pati esate įsitraukusi į socialinių tinklų influencerių stebėjimą? Kodėl?
Taip, jų seku labai daug. Visų pirma – todėl, kad tai veikia tarsi labai įdomus antropologinis tyrimas, tobulai atspindintis visuomenės tendencijas, bet kartu tai – mano guilty pleasure (liet. mėgstamas dalykas, apie kurį nejauku prisipažinti).
Kaip kūryboje pavyksta išlaikyti balansą tarp autentiškumo ir performatyvumo, kritikos ir palaikymo? Kiek ši riba jums yra aiški ir prasminga, o gal kaip tik – išsitrynusi?
Asmeninio tobulėjimo metodus, kuriuos naudoju savo kūryboje, stengiuosi naudoti kiek įmanoma nuoširdžiau. Žinoma, tai ne visada pavyksta, nes dažnai man sunku pačiai patikėti jų galimais efektais. Visgi stengiuosi juos naudoti kaip meno įrankį ir paversti savo asmeninį tobulėjimą meno kūriniu, todėl, manau, svarbu tai daryti nuoširdžiai. Ciniškai kritikuoti šiuos reiškinius yra labai lengva, tačiau suprasti, kodėl tiek daug žmonių šiomis dienomis naudojasi tokiais metodais, yra kas kita.
Kaip ilgalaikis, nors ir performatyvus, užsiėmimas dvasingumo praktikomis paveikė jūsų pačios emocinę sveikatą?
Tik teigiamai! To visiškai nesitikėjau. Jei neturėčiau šių praktikų naudoti kasdien vardan kūrinio idėjos, tikrai neužsiimčiau jomis taip nuosekliai. Įdomu tai, kad nors buvau gana skeptiška šių praktikų atžvilgiu, pavyzdžiui, pradėjusi daug megzti pati įsitikinau jos raminančiu poveikiu. Žinoma, padeda vien tai, kad mezgant nepavyksta naršyti TikTok’e. (juokiasi) Tokios praktikos nėra visų problemų sprendimas, bet išsiugdyti ilgalaikius raminančius įpročius gali būti naudinga.
Esate minėjusi, kad kūrybinis procesas yra svarbesnis už galutinį rezultatą. Kaip jums pavyksta išlaikyti dėmesį procesui, kai gyvename, atrodo, ypatingai į rezultatą orientuotoje visuomenėje?
Tikriausiai pavyksta todėl, kad man pačiai tie projektai labai patinka ir atrodo prasmingi. Žinoma, prisideda ir tai, kad tiek daug laiko kasdien užsiimu labai neįprasta veikla – tai tampa įpročiu, kurio nesinori apleisti po daugiau nei dviejų metų kasdienio darbo. Taip pat net neabejoju, kad rezultatai ateis – tik galbūt ne taip anksti, kaip aš tikėjausi iš pradžių.
Kokios temos kūryboje jus labiausiai domina šiuo metu ir kur link siekiate judėti ateityje? Ir galiausiai – ar jūsų pusiau rimtai, pusiau ironiškai viešai išsikeltas tikslas parduoti visus „I love you, Gertrūda“ šalikus kaip meno objektus artėja prie įgyvendinimo?
Manau, kad kita mano tema bus poezija. Tai viena intensyviausių ir sunkiausiai monetizuojamų meno formų, kuri pastaruoju metu ypač išpopuliarėjo ir, mano galva, taip pat linksta į asmeninio tobulėjimo, sveikatingumo tendencijų sritį. Poezijos niekada nerašiau ir neskaičiau, tačiau galvoju apie kitą tęstinį performansą, kuris būtų grįstas būtent šiuo žanru asmeninio tobulėjimo kontekste.
Tuo tarpu tikslas parduoti visus šalikus yra dar labai toli, bet kuo ilgiau tai neįvyks, tuo daugiau šalikų numegsiu, ir tuo ilgiau mažinsiu nerimą, kelsiu savi dopamino ir serotonino lygius bei kursiu itin didelės apimties instaliaciją. Abu projektus stengiausi užkoduoti vadinamuoju „success in failing“ (liet. sėkme susimaunant).
Ačiū už pokalbį!
Mažoji paroda „Žemyn triušio urvu“ veikia iki lapkričio 3 dienos.
