Algis Kriščiūnas: „Tai yra psichologinis pokalbis, leidžiantis suprasti kitą žmogų“
Norint geriau pažinti vienas kitą, kartais tereikia kartu stabtelti prie meno kūrinio – skirti laiko įsižiūrėti ir apie jį pasikalbėti. MO muziejaus edukacijose vaikai ir suaugusieji kviečiami sustoti prie meno kūrinio ir leistis į atvirą dialogą, kuriame svarbiausia – ne teisingi atsakymai, o klausimai, atradimai bei nuoširdus noras dalintis. Tokie pokalbiai, nereikalaujantys jokių išankstinių žinių, greta kritinio mąstymo ir kūrybiškumo ugdo emocinį intelektą, gebėjimą pažinti save bei kitą.
Šį kartą į MO edukacijų metodais grįstą patirtį parodoje „Iš vidaus“ kartu su žurnalu „Žmonės“ pakvietėme šeimą, kuriai menas – neatsiejama gyvenimo dalis. Žurnalistė, rašytoja, redaktorė Jurga Baltrukonytė, jos vyras muzikantas, fotografas ir dailininkas Algis Kriščiūnas bei jų dukra Paula sako į meno muziejus einantys kartu, bet į kūrinius mieliau žvelgiantys kiekvienas atskirai. Ką netikėto vieni apie kitus jie sužinojo, susidūrus trims skirtingoms perspektyvoms?
„Menas visada traukia savo įvairove ir prasmėmis – jei keliaujame po didžiuosius Europos ar pasaulio miestus, pirmiausiai išsiaiškiname, kokius meno muziejus ten verta aplankyti. Paprastai ten vaikštome kiekvienas savo ritmu, stabtelime prie to, kas patinka, o čia turėjome progą kalbėtis, ieškoti bendro, kartais – stebėtis, kaip skirtingai matome tą patį“, – dalinasi Jurga.
Pirmieji pokalbiai ir nuostaba laukė jau pirmomis edukacijos minutėmis – Algiui su Paula užsidengus akis, Jurgai teko užduotis jiems apibūdinti priešais matomą kūrinį. Kiek vėliau tokiu pasakotoju tapo Algis. Akistata su trumpa ir žaisminga nežinomybe lengva buvo ne kiekvienam, o tarp pasakojimo ir įsivaizdavimo išryškėję skirtumai paskatino itin gyvas diskusijas.
„Man teko Monikos Furmanos paveikslas „Veneros gimimas“ su daugybe detalių – labai stengiausi apie jį pasakodama čia pat perteikti ir emociją, ir nupasakoti detales, kad šeima suprastų, ką noriu pasakyti. Kai užsimerkęs klausaisi, kaip tavo artimas apibūdina vaizdą, viską vis tiek pamatai kitaip, per savo prizmę“, – dalinasi Jurga. Anot jos, tai – proga atvirai ir pagarbiai priimti vienas kito skirtumus bei pasitikrinti, kam didesnę svarbą turi emocijos ir pojūčiai, o kas leidžiasi analizuoti stilių, formą ar kitas detales.
Labai gerai, kad menas tampa atspirtimi geriau suprasti kito žmogaus emocijų, pavyzdžiui, pykčio pojūtį. Ką reiškia „aš pykstu“?
Meno kūriniai tapo atspirtimi pasikalbėti ir apie dažnai nemalonią, tačiau ypač svarbią emociją – pyktį. Vienoje parodos erdvių pakviesti išsirinkti jų pyktį geriausiai atspindintį kūrinį, šeimos nariai patraukė prie skirtingų darbų. Jurgos norą supykus atsiriboti nuo aplinkos atspindėjo gobtuvu užsidengęs skulptoriaus Andriaus Ermino „Veidas“ (2016), Algio su pykčiu patiriamą purvo ir beprasmybės pojūtį – Vytauto Dubausko didelio formato abstrakcijos. Medinis, tylomis siūbuojantis skulptoriaus Antano Mončio „Skeletas II“ (1977) Paulai priminė jos patiriamas emocijas.
„Labai gerai, kad menas tampa atspirtimi geriau suprasti kito žmogaus emocijų, pavyzdžiui, pykčio pojūtį. Ką reiškia „aš pykstu“? Koks tau tai yra jausmas? Jurga sako, kad nori užsidaryti, o štai man pykstant visas pasaulis susilieja į beprasmybę. Tai yra psichologinis pokalbis, leidžiantis suprasti kitą žmogų“, – svarsto Algis.
Jurga priduria, kad apie emocijų raišką per meno kūrinius kalbėtis jie, ko gero, galėtų valandų valandas. Tokie pokalbiai, pasak jos, praverstų kiekvienai šeimai ar draugų kompanijai – kas galėjo pagalvoti, kad prasidėti jie gali būtent muziejuje?
