20 Lietuvos meno istorijų. Eglė Ridikaitė

MO muziejus Lietuvos meno istorijos
Eglė Ridikaitė | Autoportretas žiemą | MO kolekcija

10-ajame dešimtyje perspektyvūs jauni menininkai tapybą ėmė laikyti pasenusia dailės šaka. Labiausiai vertintos šiuolaikinio meno šakos (performansai, videomenas ir instaliacijos), kurioms gyvuoti oficialiame dailės gyvenime sovietmečiu nebuvo leidžiama. Tokiame kontekste jaunajai tapytojų kartai reikėjo radikaliai permąstyti tapybos sampratą ir jos ribas. Ar ji gali būti kuriama tik aliejiniais dažais? Ar tapybos darbas privalo būti užtemptas ant drobės ir įrėmintas? Netradicinius atsakymus į šiuos klausimus pateikė tapytoja Eglė Ridikaitė (g. 1966).

Eglė Ridikaitė | Autoportretas žiemą | MO kolekcija
MO muziejus | Eglė Ridikaitė

Riba tarp „rimtojo“ meno ir gatvės grafičių

MO muziejus | Eglė Ridikaitė

E. Ridikaitė ėmė tapyti ant didžiulių drobių, kurias be porėmių segė tiesiai prie sienos. Jos tapyboje potėpis ir spalva vietą ėmė užleisti įprastai grafikos pagrindiniu elementu laikomam išraiškos būdui – piešiniui. Aliejinius dažus menininkė pakeitė aerozoliniais. Juos purškia naudodamasi trafaretais, taip naikindama ribą tarp „rimtojo“ meno ir gatvės grafičių. Menininkė sako, kad žavisi grafičiais, kuriuos vadina šiuolaikiniu liaudies menu.

Ridikaitė renkasi vaizduoti iš pirmo žvilgsnio neišraiškingus buitinius motyvus. Be to, ji permąsto, ką galime laikyti tikroviška tapyba. Ciklo „Žiedų 50“ (2000) darbuose Ridikaitė vaizduoja savo namų planą iš viršaus. Tai nėra trimatiškumą imituojanti tapyba, tačiau ji realistinė architektūriniu požiūriu. Darbuose esama užrašytų tekstinių paaiškinimų. Žodžių naudojimas, kaip ir aerozoliniai dažai, taip pat artimesnis gatvės menui nei tradiciniam paveikslui.

Močiutės skarelių kolekcija

Dar vienas reikšmingas autorės ciklas „Palikimas (babutas skarelas)“ (2013) taip pat buvo įkvėptas asmeninės Ridikaitės patirties – vaikystės, praleistos Kupiškyje, prisiminimų. Šiuose darbuose menininkė pertapė močiutės paliktą skarelių kolekciją. Kiekviena jų buvo skirta konkrečiai progai – kasdienai, šventei, ėjimui pas daktarą ar dėvėjimui vasarą. Šalia nutapyto skarelės atvaizdo Ridikaitė kupiškėnų tarme užrašė jos paskirtį. Tai ir antropologinis tyrimas, praėjusio laiko papročių užfiksavimas.

MO muziejus | Eglė Ridikaitė
MO muziejus | Eglė Ridikaitė
MO muziejus | Eglė Ridikaitė

Nepastebimas architektūros palikimas

MO muziejus | įkvėpimai | pamoka | eglė ridikaitė

Neįvertinti praeities pėdsakai užfiksuoti ir kitame autorės cikle „Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys“ (2011–2016). Jame tapytoja atkreipia dėmesį į miestiečių nepastebimą XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Vilniaus istorizmo architektūros palikimą – laiptinių plyteles. Jų ornamentus Ridikaitė pertapo natūraliame dydyje.

Jautrus požiūris į kasdienę aplinką ir naujų tapybinių priemonių propagavimas Eglę Ridikaitę įrašė į svarbiausių šiuolaikinių Lietuvos menininkų gretas.

MO muziejus | įkvėpimai | pamoka | eglė ridikaitė

Vaizdo pasakojimas apie Eglę Ridikaitę

Jei patinka mūsų kuriamas turinys, kviečiame palaikyti MO patreone!

O jei norite gauti #menasnaMO naujienlaiškį ar kitas MO naujienas, prenumeruokite:

Generated with Avocode.fb Generated with Avocode.Path 39 Generated with Avocode.Path 40 Generated with Avocode.Group 59Rectangle 62Path 41 Generated with Avocode.Group 58Path 37Path 38 Pasidalink: