Nuo ryto rutinų iki dvasingumo – kaip populiarėjančias praktikas apmąsto menininkės?
Ryto rutinos, meditacija, pozityvus mąstymas, dvasinės, asmeninio tobulėjimo ar kitos praktikos – nebeatsiejama daugybės šiuolaikinių žmonių gyvenimo dalis, padedanti naviguoti dideliame kasdienybės tempe ir iššūkiuose. Vieni į tai žvelgia su skepsiu ar ironija, kiti – kone religingai vadovaujasi siekdami asmeninio tobulėjimo. O ką apie tai mano meno kūrėjai? Skaitytojų dėmesiui – pažintis su trimis skirtingų kartų menininkėmis, MO parodoje „Žemyn triušio urvu“ įvairialypiškai žvelgiančiomis į dvasingumą ir savipagalbos praktikas.
Ryto praktikos – su ironišku šypsniu
MO parodoje „Žemyn triušio urvu“ pristatomas vienos ryškiausių šiuolaikinių Latvijos menininkių Katrīnos Neiburgos videodarbas „Naujos dienos režimas“, siūlantis tarp rimties ir ironijos balansuojantį žvilgsnį į ryto rutinas.
Daugybę prestižinių apdovanojimų pelniusi ir atstovavusi Latvijai Venecijos bienalėje 2015 metais, K. Neiburga pasitelkia kamerą kaip didinamąjį stiklą – per jį menininkė išreiškia sociologinį–antropologinį susidomėjimą kasdienybe. Atidžiai žvelgdama į įprastai nepastebimus ar ignoruojamus reiškinius, ji atskleidžia savitą mikropasaulį ir suteikia galimybę pamatyti žmones, daiktus, aplinką ir istorijas, kurios, tikėtina, nebūtų papasakotos, nes dažnai jas laikome pernelyg kasdieniškomis ar savaime suprantamomis.
Filme „Naujos dienos režimas“ Katrīna Neiburga pristato kasdienei rutinai skirtą pratimų rinkinį, apimantį meditaciją, jogą, kvėpavimą ir kitas dabar plačiajai visuomenei gana gerai pažįstamas praktikas. Nors filmas sukurtas dar 2018–aisiais, jame atspindimas per pastaruosius kelerius metus – daugiausia dėl pandemijos – į masinę kultūrą įsiskverbusios Naujojo amžiaus (angl. New Age) „kultinės“ kalbos renesansas.
Naujojo amžiaus ištakos Vakarų visuomenėje siekia XX a. aštuntąjį dešimtmetį: visų pirma įkvėpti hipių judėjimo, šio reiškinio pradininkai pristatė žmonijos evoliucijos idėją, grįstą teigiama dvasine transformacija – tarsi pabudimu. Šiandien šias idėjas savo gyvenimuose taiko ir plačioji visuomenė, laikanti jas savotiška panacėja; visgi jos skatina ne tik gijimą, bet ir nuokrypį į žalingas, eskapistines tendencijas bei mokslo neigimą.
K. Neiburga betarpiškai veda žiūrovus per pratimus, padedančius įtraukti Naujojo amžiaus praktikas į kasdienybę, tačiau jos veide – ironiška šypsena, žiūrovams kelianti klausimas, ar į visa tai žiūrėti rimtai, ar su trupučiu skepsio.
Žemiškojo ir dvasinio pasaulio vienovė
Grafikė, knygų iliustratorė Viktorija Daniliauskaitė kūryboje remiasi liaudies daile – gausiai naudojasi tautodailininkų dirbiniams būdingais simboliais, atėjusiais iš senosios lietuvių kultūros. Dailėtyrininkas Alfonsas Andriuškevičius pastebi, kad V. Daniliauskaitės kūryboje sutinkamas tam tikras sakralumas, būdingas liaudiškiems artefaktams, tačiau jos kūriniai anaiptol neatrodo senamadiški ar konservatyvūs dabartinės lietuvių dailės kontekste.
MO muziejaus parodoje sutinkame grafikės ciklą „Juoda naktis“ (1992 m.), kuriame V. Daniliauskaitė ieško baltiškumo apraiškų įvairiose temose. Pasitelkdama lakonišką, minimalistinį stilių menininkė sujungia liaudies menui būdingas geometrines formas, paukščių motyvus bei antropomorfinius gyvūnus į bendrą visumą. Čia V. Daniliauskaitė pritaikė bendrąsias liaudies meno taisykles, grįstas ankstyvąja panteistine pasaulėžiūra ir kosmologijos supratimu.
Glaudus ryšys su gamta kūrėjos darbuose atskleidžiamas per senųjų tikėjimų ženklus ir mitologinius vaizdinius. Devintajame dešimtmetyje V. Daniliauskaitė kūrė universalius simbolius, perteikiančius žemiškojo ir dvasinio pasaulio vienovės idėją. Tokia įvairiausių simbolių pilna meno kalba, pasak menininkės, jai yra labai svarbi perteikiant universalias ir kosmines temas, o ne asmenines pasakojimus.
Pastaruoju metu jos meninė raiška atsiskleidžia per iki šiol nebandytas meno technikas. Viena jų – tekstilės priemonių panaudojimas. Ant audinio paviršiaus siūlais daigstydama nesuskaičiuojamus kryžius ir kryželius menininkė kontempliuoja ilgame ir kruopščiame darbo procese. Šiomis kompozicijomis dailininkė vėl grįžta prie anksčiau pamėgtų amžinųjų temų.
Meilė sau užkoduota mezginyje
MO muziejaus parodoje „Žemyn triušio urvu“ lankytojų akį traukia instaliacija, sudaryta iš ryškiai žalios spalvos šalikų, kurie skelbia meilės žinutę. Tai – Berlyne gyvenančios ir kuriančios menininkės Gertrūdos Gilytės projektas, skatinantis susimąstyti, kaip meilės sau bei savęs tobulinimo praktikos tampa vis labiau komercializuojamos.
Jaunosios kartos kūrėja G. Gilytė savo kūryboje tyrinėja, kaip pozityvioji psichologija, savipagalba, dvasingumas ir susiję judėjimai reiškiasi bei transformuojasi šiuolaikiniame pasaulyje, ypač technologijų ir ekonomikos kontekste. Kūrinys „I love you, Gertrūda“ – tęstinis menininkės projektas, įkvėptas pandemijos metu per pasaulį persiritusios rankdarbių populiarėjimo bangos. G. Gilytė vis iš naujo mezga tokį pat šaliką, ant kurio užrašyta „I love you, Gertrūda“ (angl. „Myliu tave, Gertrūda“).
Sakoma, kad mezgimas slopina nerimą ir didina laimės hormonų, tokių kaip dopaminas ir serotoninas, kiekį, o kasdien sakydami sau „myliu“ puoselėjame atjautą sau. Įsipareigojusi nuolat megzti meilę sau manifestuojančius šalikus ir dokumentuoti procesą TikTok socialiniame tinkle, G. Gilytė atvirumą bei nuoširdumą derina su ironija ir socialine kritika, nukreipta į influencerių kultūrą ir šiuolaikines asmeninio tobulėjimo tendencijas.
Jose asmeninio augimo pakilimai ir nuosmukiai susilieja su sveikatingumu, nuolat balansuojant tarp švelnaus rūpinimosi savimi ir darboholizmo, neretai vedančio į perdegimą. Pozityvus mąstymas, prisirišimo teorija, mikrodozavimas, dvasinės praktikos, tokie pomėgiai kaip mezgimas ir rutinos – nuo odos priežiūros iki miego stebėjimo – suteikia vilties išspręsti sudėtingas gyvenimo problemas. G. Gilytės kūryba tarsi kviečia permąstyti – ar šios praktikos iš tiesų pajėgios tai padaryti?
MO mažoji paroda „Žemyn triušio urvu“ veikia iki lapkričio 3 dienos.
