Kokią naudą menas teikia vaikams?
Parodos vaikams „Ežeras pilnas žvaigždžių“ kuratorė Karen Vanhercke šiame tekste aptaria meno naudą vaikams atsakydama į kai kuriuos aktualius klausimus, kuriuos tėvai ir mokytojai jai uždavė reaguodami į pasisakymus apie vaikus ir meną.
O pasakojimo pabaigoje rasite Karen paskaitos šia tema video įrašą iš virtualaus parodos pristatymo.
Įdomaus!
Geriausias būdas formuotis vaikų tapatybei yra meno refleksija.
Tikrai? O sportas? Jodinėjimas?
Glaudžiai bendraudami su gyvūnais, vaikai, be abejo, geriau supras savo žmogiškas ribas. Greičiausiai jie neims apie tai mąstyti – ir gerai. Kai kurios sąvokos, tokios kaip „skirtumas“ ir „draugystė“, yra pirmiausia pajaučiamos prieš jas suprantant. Tačiau menas unikalus tuo, kad siūlo tam tikrą šių sąvokų metarefleksiją. Vaikas, stovintis priešais šią nuotrauką, gali užimti sąmoningesnę poziciją paveikslėlyje esančio arklio atžvilgiu nei tasai, esantis nuotraukoje. Jis gali geriau išsakyti įvairias neįvardintas emocijas, kurios yra susijusios su jo patirtimi su žirgais ar net su jo draugų patirtimis su žirgais. Empatija yra vienas iš didžiausių meno refleksijos šalutinių poveikių. Vaikas šioje nuotraukoje neturi reikiamo atstumo, kad galėtų dalyvauti tokio pobūdžio refleksijoje ar dialoge. Nepaliaujamai kurdami savo lanksčias tapatybes, vaikai turi tikrai galingą objektyvą, per kurį gali suvokti save, – meną.
Kūrinys:
Romualdas Požerskis
Atlaidai. Kražiai, 1976
25 x 38 cm
Apmąstydami meną, vaikai lavina esminius kognityvinius įgūdžius.
Ar kognityviniai įgūdžiai nėra lygiai taip pat treniruojami skaitant?
Iš tiesų, skaitymas yra labai susijęs su meno stebėjimu. Nepamirškime, kad raidės kilo iš vaizdinių. Atrodo, kad kognityvinis raidžių šifravimo procesas iš esmės nesiskiria nuo vaizdinės kalbos šifravimo. Apmąstydami tai, ką skaitome, galvojame ne apie pačius žodžius, o apie vaizdus, kuriuos jie sukelia mūsų galvoje. Tai mūsų smegenyse vyksta maždaug taip: mes arba matome tikruosius vaizdinius, arba iškviečiame įsivaizduojamus – o kartais ir viena, ir kita. Mūsų smegenims jie visiškai vienodi. Pasirodo, vizualizacija yra beveik visų refleksijos procesų pagrindas! Nesvarbu, ar apmąstome literatūrą, ar HTML, smegenims ši veikla vienoda. Argi tai nėra nuostabu? Taigi skaitymas iš esmės yra vizualus procesas, kaip ir kitos refleksijos rūšys.
Menas yra puikus įrankis vaikams lavinti vaizduotę.
Geresnis nei žaidimas lauke?
Šis klausimas labai sudėtingas – būti lauke yra puiki veikla! Viena priežasčių, kodėl muziejai tampa vis svarbesni skatinant vaikų tiriamąją veiklą, yra ta, kad galimybių vaikams leisti laiką lauke yra vis mažiau. Berklio universiteto Kalifornijoje kognityvinių mokslų profesorė Alison Gopnik muziejus laiko institucinėmis proto žaidimų aikštelėmis. Tačiau turėtų būti atvirkščiai: gamta įkvepia vaikus turtingesnėms meno patirtims. Žaidimas lauke pažadina visus jų jausmus, o visa ši turtinga atminties duomenų bazė vėliau gali būti susieta su menu, kurį jie mato muziejuje. Kita vertus, sąmoningą refleksiją vaikai dažniau praktikuoja meno muziejuje, o ne miške, nes gamta sensoriškai yra labai sudėtinga. Viskas kvepia, čiulba, kruta, yra gleivėta ir trapu, urzgia, spragsi ir nuo tavęs bėga! Štai kodėl meniniai metodai yra gana plačiai taikomi aplinkosauginiam ugdymui – uždėjus simbolinį rėmą gamtos reiškiniui, vaikų sąmoningumas jo atžvilgiu padidėja.
Užmegzti ryšį su savimi per meną – esminis žingsnis vaikams ugdantis estetinį skonį.
O ar muzika nelavina jų skonio?
Muzika taip pat yra menas. Kaip ir visame mene, tarp komercinės ir meninės muzikos yra didžiulis skirtumas. Svarbiausias dalykas ugdant skonį yra ne pritapti prie kitų, o atvirkščiai – kad vaikai suprastų, kodėl viena ar kita meno forma įdomi jiems patiems. Stovėdami priešais meno kūrinį jie kartais jaučiasi nepatogiai, nes nežino, ko iš jų tikimasi. Diskomfortas pats savaime yra puikus būdas parodyti mums mūsų ribas, tačiau tai nėra naudinga, jei vaikas tiesiog atsitraukia nuo meno. Taigi, norėdama sumažinti diskomfortą, kartais kviečiu juos klausytis muzikos žiūrint į meną – tai padeda jiems ilgiau išlaikyti dėmesį. Tarp klausymo ir žiūrėjimo yra žavi sinergija. Kažkaip protas žino, kad visas garsas yra judesio rezultatas. Taigi, kai vaikai klausosi muzikos, suveikia judesio paieškos sistema jų smegenyse ir jie tiesiogine to žodžio prasme mato daugiau! Jei muzika yra kiek nuspėjama, jie gali atsipalaiduoti besiklausydami ritmo ir pradėti judėti akimis per meno kūrinio paviršių – tai šiek tiek panašu į šokį su menu. Šitaip vaikai linkę į meną žiūrėti ilgiau, o kadangi susikurti savo estetikai reikia laiko, manau, kad tai laimėjimas. Tam reikia ne tik laiko, bet ir sąmoningo ryšio bei dažno santykio su įvairių formų menu.
Pažvelgti į gyvenimą per meną, o ne atvirkščiai.
Bet kokio amžiaus vaikai gali suprasti meno prasmę.
Ar visas menas tinka vaikams – netgi tas, kuriame vaizduojamas nuogumas ar smurtas?
Vaikams nuogumas nėra problema, jie gimė nuogi. Smurtas – kitas reikalas. Manau, kad priklauso nuo to, ką jie patyrė savo gyvenime. Anot neuromokslininko Barendo Van Heusdeno, vaikai nuolat lygina tai, ką išgyvena, su tuo, ką prisimena. Taip jie įsitraukia į gyvenimą ir į kultūrą. Tai daro ir suaugusieji; vienintelis skirtumas yra tas, kad suaugusieji greičiausiai yra patyrę daugiau iššūkių. Štai kodėl jie į smurtą reaguoja stipriau nei dauguma vaikų. Šiaip ar taip, menas retai būna šokiruojantis tik tam, kad atkreiptų dėmesį. Kai menininkai pateikia sudėtingus vaizdus, jie paprastai prideda ir žinią, padedančią susitvarkyti su meno kūrinio turiniu. Tą akimirką, kai vaikai išsiugdo dabarties ir praeities jausmą, jie gali pradėti naudoti (a) savo prisiminimus tam, kad suprastų vaizdinius, arba (b) vaizdinius, kad suprastų savo prisiminimus. Tai yra vienas didžiausių meno privalumų – jis moko vaikus pažvelgti į savo gyvenimą per meno prizmę.
Žmogaus smegenys yra vaizdinės ir puikiai tinka meno refleksijai.
Bet akli žmonės taip pat gali reflektuoti meno kūrinius, ar ne?
Regėjimo negalią turintys žmonės naudoja tuos pačius smegenų centrus, kuriuos matantys žmonės naudoja vizualizacijai, tačiau labiau tam, kad suprastų, ką patiria liesdami, uosdami ar girdėdami. Kartais matantys žmonės elgiasi taip pat – pavyzdžiui, kai tamsu ir bando vizualizuoti erdvę, įvertindami, kaip joje sklinda garsas. Žmonės su regėjimo negalia geriau išnaudoja vizualines smegenis. Nenuostabu, kad jie taip pat vartoja kur kas turiningesnį žodyną, kalbėdami apie tai, ką patiria liesdami, uosdami ar girdėdami. Regos negalią turintys žmonės patiria nuostolį, nes nemato meno, tačiau nereikia manyti, kad jie negali reflektuoti meno. Vizualinė kultūra regėjimo negalią turintiems vaikams priklauso tiek pat, kiek ir matantiems. Jie joje auga ir turi tokį patį poreikį reflektuoti kaip ir kiti. Manau, kad kai muziejuose bus daugiau jutimo sutrikimų turinčių žmonių, tai bus naudinga visai bendruomenei. Supratimas, kokią informaciją mums suteikia skirtingos juslės, yra puikus būdas įsisąmoninti savo vizualinį šališkumą, tačiau ir be to yra daugybė svarių priežasčių, kodėl reikia naudoti ir kitas jusles kalbant apie meną. Įsivaizduokite, kaip smagu bus apibūdinti medžiagas kaip traškias ar sultingas!
Menas yra aktualus vaikų gyvenimui.
Tikrai? O mano vaikams tai atrodo nuobodu, mano paauglė sakė, kad menas yra miręs!
Jei girdėjote, kad menas miręs, tikriausiai per daug klausotės paauglių arba filosofų. Amerikiečių autorius ir kritikas Arthuras Danto apie „meno pabaigą“ rašė garsiame 1964 metų straipsnyje. Dėl meno mirties jis kaltino Andy Warholą – o šiuolaikiniai vaikai Warholą labai mėgsta! Bet, žinoma, menas yra miręs! Jis turi numirti, kad būtų prikeltas naujosios kartos! Danto laikais popmenas buvo skandalingas, tačiau dabar jis spausdinamas ant vaikų priešpiečių dėžučių. Jaunieji maištingi menininkai turi ieškoti kitų būdų, kaip atitrūkti nuo tradicijų. Pasak kognityvinių mokslų atstovų, estetinis maištas yra pirmoji evoliucinė strategija, leidžianti paaugliams atsiriboti nuo savo tėvų. Meno paradigmų pasikeitimai yra visiškai normalūs ir evoliuciniu požiūriu būtini. Sakau tai užtikrintai ir šitai tikriausiai labiau liudija mano vyresnį amžių nei mano filosofijos supratimą. Bet kai žmonės man aiškina, jog menas mirė, aš jų klausiu: „Ką, ir vėl?“ Nes man šis teiginys – tai įrodymas, kad menas yra aktualus vaikų gyvenime! Deja, tai taip pat rodo, kad taip sakantys nesugebėjo išlaikyti lankstaus požiūrio į gyvenimo iššūkius. Retkarčiais apsilankyti meno muziejuje jiems tikrai būtų buvę naudinga. Visas menas, senas ir naujas, padeda mums atsinaujinti. Menas yra skirtas ne tik jaunajai kartai išsilaisvinti, bet ir visos mūsų visuomenės mokymosi poreikiams tenkinti.
Vaikai puikiai gali patys suprasti meną.
Ar ne jūsų, kaip pedagogo, darbas yra pasakyti jiems, koks yra menas?
Muziejai atsirado tuo metu, kai masių švietimas buvo laikomas gera strategija užtikrinti darniai visuomenės raidai. Priklausomai nuo to, kokiu švietimo apibrėžimu vadovaujatės, tai vis dar tiesa, bet aš netikiu tokia strategija, kai mes, kaip specialistai, žmonėms nurodome, ką galvoti ar kur žiūrėti. Dialogas apie meną su vaikais yra bendro švietimo srityje vykstančio demokratėjimo proceso dalis. Taigi, mes šią parodą sukūrėme ne tam, kad palepintume vaikus, o kad mestume sau iššūkį pamatyti meną iš jų perspektyvos. Rimtas požiūris į juos yra puikus būdas pasiekti platesnę auditoriją. Muziejuje praktikuojami dialogu grįsti metodai gali būti naudojami ir mokyklose, o jutiminė patirtis įkvepia mus sąmoningiau žvelgti į vaizdinę kultūrą. Kaip mene, taip ir švietime paradigmos kinta. Praėjusiame amžiuje Johnas Dewey pristatė patyriminį mokymąsi. Kognityvinė revoliucija muziejiniame ugdyme įvyko praėjusio amžiaus pabaigoje, kai Philipas Yenawineʼas ir Abigail Housen atliko puikų novatorišką darbą – jis tebėra aktualus šiandien. Svarbiausias jų akyse buvo pažinimas, tačiau ilgainiui ir jie pripažino didesnę emocinio intelekto ir socialinio sąmoningumo svarbą ugdyme. Kiekvienam iš šių paradigmų pokyčių reikalingos naujos metodikos ir jas sukurti yra mūsų, pedagogų, darbas. Pasakoti žmonėms, apie ką menas? Žinoma!
Jis yra apie tave! Taigi, ką jame įžvelgi tu?
Gyvename vizualinėje kultūroje ir kai kurie tėvai jaudinasi, kad jų vaikai perdozuoja vizualinės informacijos. Vis dėlto tarp meno ir populiariosios vizualinės kultūros, kuri dažnai yra komercializuota arba politizuota, yra didžiulis skirtumas. Tiesą sakant, čia aš matau vieną iš meno privalumų: menas gali detoksikuoti nuo, atrodo, nesibaigiančios į jaunus žmones nukreiptos manipuliacijos. Muziejams lemta būti viena iš nedaugelio visuomenėje likusių vietų, kur vaikai gali tiesiog žiūrėti į atvaizdą, neverčiami pirkti telefono ar naujos sportinių batų poros. Mokydamiesi atrasti autentišką ryšį su atvaizdais, jie gali išmokti panaudoti juos savo labui. Trumpai tariant, vaizdinis raštingumas yra susijęs su kognityviniu ir emociniu tvirtumu.
Mes negalime iš anksto žinoti, su kokiais dar nematytais iššūkiais susidurs ateities vaikai. Gebėjimas lanksčiai mokytis, prisitaikyti prie naujų aplinkybių, vaizdingai pakeisti socialines struktūras yra svarbesnis nei kada nors anksčiau.
Karen paskaita
Kviečiame išgirsti Karen paskaitą apie tai, kokią naudą menas teikia vaikams, kaip pasitelkiant meną kurti atvirą dialogą su mažaisiais ir kaip visa tai atsispindi naujoje MO parodoje vaikams „Ežeras pilnas žvaigždžių“.
Paskaita vyko anglų kalba.
