Motiejus Radvila: „Turime daug bendrų interesų ir esame verti tikros draugystės“

MO muziejus Pokalbiai
Didžioji paroda | Sunkus amžius | MO muziejus

„Mes turėjome būti geresni už kitus. Ambicingų tikslų kėlimas jaunimui visada buvo mūsų šeimos auklėjimo dėmesio centre“, – teigia Motiejus Radvila, prisimindamas vaikystę ir aristokratinį auklėjimą šeimoje. Kultūros ir verslo ryšius tarp kaimyninių šalių puoselėjantis filosofas, filantropas, verslininkas ir kunigaikštis M. Radvila paskutiniu metu Lietuvoje vis dažnesnis svečias.

Jis taip pat yra vienas mecenatų, prisidėjusių prie tarptautinės MO muziejaus parodos „Sunkus amžius. Szapocznikow – Wajda – Wróblewski“. Parodą MO muziejuje galite pamatyti paskutinę savaitę – ji veiks iki liepos 18 dienos. O interviu M. Radvila pasakoja apie savo šeimą, auklėjimą, apie Lietuvos ir Lenkijos kultūrinius ryšius bei tai, kaip jie keitėsi ir kokia to svarba šiandien. Jis taip pat atvirauja apie pirmuosius vizitus į Lietuvą bei vietas Vilniuje, artimas jo širdžiai.

Motiejus Radvila | Interviu | MO muziejus

Istorija ir jos išsaugojimas yra ypač svarbus ir aktualus esant garsios Radvilų giminės palikuonimi. Tačiau ką jums reiškia būti Radvila?

Man tai didelė pareiga. Nors mano giminės politinė valdžia jau seniai baigėsi, manau, kad vis dar yra tam tikras vaidmuo, kurį galime atlikti atkuriant senosios Abiejų Tautų Respublikos atmintį ir palikimą. Ši valstybė nebus atnaujinta, tačiau jos palikimas ir kultūra gali praturtinti šių dienų Lenkiją, Lietuvą, Baltarusiją ir Ukrainą. Tai didis palikimas, jungiantis visas mūsų tautas. Prie šios misijos gali prisidėti šeimos, kurios atliko dominuojantį vaidmenį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Lenkijos Karalystėje.

Kaip atrodė jūsų vaikystė ir kada, kaip prisimenate, supratote, kad esate išskirtinės šeimos narys? Ar tėvai bei kiti giminaičiai supažindino jus su giminės istorija?

Gimiau 1961 m. Lenkijoje. Tuo metu mano tėvai atsargiai propagavo šeimos tradicijas, jų karta labai nukentėjo per komunizmą. Jie daug dėmesio skyrė švietimui, nes aristokratiškų šeimų nariams buvo labai sunku studijuoti universitetuose. Mes turėjome būti geresni už kitus. Ambicingų tikslų kėlimas jaunimui visada buvo mūsų šeimos auklėjimo dėmesio centre. O ką reiškia būti tikru aristokratu, man parodė močiutė ir jos kartos giminaičiai. Ji mokino, kad neturime savęs laikyti geresniais už kitus. Turime elgtis taip, kad žmonės sakytų: „Jis ar ji elgiasi kaip tikras princas ar princesė“. Mano šeimos istorija buvo puiki priemonė mokytis ir suprasti Lenkijos ir Lietuvos istoriją. Turime žinoti istoriją, tačiau dar svarbiau žvelgti į ateitį.

Motiejus Radvila | Interviu | MO muziejus
Motiejus Radvila | Interviu | MO muziejus
Motiejus Radvila | Interviu | MO muziejus

Kaip keitėsi jūsų, kaip Radvilos, tapatybė? Ar ji keitėsi laikui bėgant: lyginant vaikystę ir brandų amžių?

Stengiuosi laikytis tų pačių vertybių, kurios buvo svarbios ankstesnėms kartoms. Džiaugiuosi, kad man pasisekė pažinti daug tikrų aristokratų. O pastaraisiais metais supratau, kad galiu pats prisidėti kuriant geresnius lenkų ir lietuvių santykius. Mano šeima ir jos palikimas yra gyva istorija – mūsų bendra istorija. Kiekvienas turi teisę į istoriją žvelgti skirtingai, tačiau turėtume ją matyti kaip mūsų bendrą istoriją, o ne kaip „jų“ ir „mūsų“ istoriją. Savo bendroje istorijoje galime rasti įdomių įkvėpimo šaltinių ir taip geriau suprasti patys save. Radvilų giminė yra vienintelė iš aristokratų giminių, šimtmečius iki Antrojo pasaulinio karo gyvavusi dabartinės Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos teritorijoje. Visose šiose šalyse galima rasti svarbių mūsų buvimo pėdsakų. Mūsų tautos nebegyvens vienoje valstybėje, tačiau turime daug bendrų interesų ir esame verti tikros draugystės.

Sunkus amžius | Didžioji paroda | MO muziejus

Jūsų dėmesį patraukė modernaus meno paroda, kuruojama lenkų menotyrininkės Andos Rottenberg. Kaip kilo idėja paremti parodą „Sunkus amžius. Szapocznikow – Wajda Wróblewski“ MO muziejuje Vilniuje?

Labai didžiuojuosi, kad galėjau paremti šį projektą. Nenoriu būti siejamas tik su senuoju menu ir manau, kad itin svarbu rodyti modernų bei šiuolaikinį meną. Negana to, 1939–1949 m. Vilniaus istorija taip pat yra labai svarbi daugeliui lenkų, kurių šaknys yra šiame mieste. Svarbu, kad lietuviai suprastų šią perspektyvą. Pažindamas MO muziejų ir žinodamas, kad projektui vadovauja Anda Rottenberg, buvau įsitikinęs, kad tai bus puiki paroda. Akivaizdu, kad visi trys pristatomi menininkai man yra labai svarbūs.

Turėjote galimybę pamatyti šią MO muziejaus parodą dar prieš jos atidarymą kovo mėnesį. Kokie jūsų įspūdžiai ir mintys apie parodą?

Žinau visus Andrzejaus Wajdos filmus. Taip pat žinojau ir nemažai kitų eksponuojamų kūrinių. Bet galutinis parodos išpildymas labai nustebino ir jos bendras vaizdas MO muziejuje yra labai įspūdingas. Paroda labai gerai pristato trijų Lenkijos pokario menininkų požiūrį į tragiškus Vilniaus ir visos Vidurio Europos metus.

Sunkus amžius | Didžioji paroda | MO muziejus
Sunkus amžius | Didžioji paroda | MO muziejus
Didžioji paroda | Sunkus amžius | MO muziejus
Didžioji paroda | Sunkus amžius | MO muziejus
Didžioji paroda | Sunkus amžius | MO muziejus

Paroda į Vilnių sugrąžina čia gimusį ir augusį tapytoją Andrzejų Wróblewskį, atskleidžia jo ryšį su Vilniumi. Kaip manote, ką svarbu pasakoti kalbant apie Lietuvos ir Lenkijos santykius bei kokį vaidmenį čia galėtų atlikti muziejus kaip institucija?

Muziejai atlieka labai svarbų vaidmenį stiprinant mūsų santykius. Parodos didina geresnį mūsų tautų tarpusavio supratimą. Akivaizdu, kad muziejai gali pristatyti mūsų bendrą istoriją ir meno istoriją. Taip pat labai svarbu pristatyti šiuolaikinį meną. Būtent jis padeda geriau suprasti šiandien gyvenančius žmones ir tragišką XX a. istoriją.

Pirmą kartą Lietuvoje apsilankėte 1988 m. Kaip prisimenate tą laiką? Kokie įspūdžiai išliko jūsų atmintyje?

Tai buvo labai slegiantis laikas. Vilnius, jo senamiestis buvo labai prastos būklės. Žmonės kentėjo nuo daugybės problemų, panašių į tas, su kuriomis susidūrėme Lenkijoje. Vilniuje buvau tik porą dienų. Nė vieno nepažinojau, bet pastebėjau Sąjūdžio veiklą. Nežinojau, kaip išreikšti paramą jūsų laisvės siekiui. Prisimenu, nuėjau į Švento Kazimiero bažnyčią, kuri tuo metu buvo ateizmo muziejus. Jie turėjo svečių knygą. Tai buvo vienintelė vieta, kur galėjau parašyti kelis žodžius, kad palaikyčiau jūsų kovą už nepriklausomybę.

Motiejus Radvila | Interviu | MO muziejus

Jūsų veikloje svarbus yra ir kolekcionavimas. Kada pradėjote kolekcionuoti? Ir ką jums reiškia filantropija, kiek ji svarbi jūsų gyvenime?

Per karą ir pirmaisiais komunizmo metais Lenkijoje mano šeima prarado beveik viską. Pradėjau kolekcionuoti seną meną, kai dešimtojo dešimtmečio pradžioje pradėjau užsiimti verslu. Prieš tai buvau studentas, vėliau Varšuvos universitete dėsčiau filosofiją. Mano šeimoje ir giminaičių šeimose filantropija turi senas tradicijas. Manau, kad žmonės, kuriems sekasi versle, turėtų jausti didelę pareigą remti tuos, kuriems sekėsi mažiau. Taip pat labai svarbu remti kultūrą, kuriai valdžios institucijos skiria per mažai lėšų. Darbas su didžiulę aistrą menui jaučiančiais žmonėmis teikia daug pasitenkinimo. Kartu mes galime daug pasiekti.

Paskutiniu metu vis atsiranda progų dažniau apsilankyti Lietuvoje. Dalyvavote diskusijoje apie Radvilų rūmų ateitį, taip pat kiek anksčiau Valdovų rūmuose apžiūrėjote parodą apie Radvilų giminės istoriją. Ta proga taip pat buvo išleista ir knyga „Radvilos”. Kokie jausmai ir mintys kilo aplankius parodą ir rankose laikant tokią solidžią knygą?

Paroda apie Radvilas Valdovų rūmuose buvo labai svarbus įvykis. Mano svajonė buvo įgyvendinti tokį projektą Vilniuje. Retai kada svajonės išsipildo, bet kartais taip nutinka. Manau, kad mums pavyko surinkti daugybę fantastiškų meno kūrinių. Tai buvo labai svarbi paroda ir Lietuvai – mano protėvių istorija iki XVIII a. pabaigos buvo labai glaudžiai susijusi su Lietuvos istorija. O visai neseniai išleista knyga „Radvilos. Kunigaikščių istorija ir paveldas“ – didelis daugelio žmonių nuopelnas. Tai ne tik katalogas, bet ir labai išsami giminės istorijos studija su daugybe nuotraukų. Tai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos vadovas.

Motiejus Radvila | Interviu | MO muziejus
Motiejus Radvila | Interviu | MO muziejus
Motiejus Radvila | Interviu | MO muziejus

Kas jums labiausiai patinka Lietuvoje ir ką jums reiškia buvimas čia? Galbūt jau yra kokių nors ypač mėgstamų vietų?

Nuo 2009 m. labai dažnai lankausi Lietuvoje. Turiu nemažai draugų, esu dalyvavęs keliuose kultūriniuose projektuose. 2009 m. įkūriau vieną didžiausių Lenkijos ir Lietuvos įmonių („Trakcja–Kauno tiltai“). Iki šiol dalyvauju šios įmonės veikloje ir konsultuoju kitas Lietuvoje veikiančias Lenkijos įmones. Man patinka verslo ir kultūros derinys. Kiekvieną kartą atvykęs į Lietuvą stengiuosi aplankyti naujas Vilniaus ir visos šalies vietas. Aišku, mane labai domina vietos, kurios turi kokių nors sąsajų su mano šeima. Tokia būtų Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, nepaisant to, kad ją įkūrė Pacų šeima. Neseniai savo pusbroliams, gyvenantiems Romoje, parodžiau šią bažnyčią, kuri yra nuostabus baroko stiliaus pavyzdys. Jie turėjo pripažinti, kad nieko tokio gražaus neturi savo mieste.

Paskutinė proga pamatyti parodą

Parodą „Sunkus amžius. Szapocznikow – Wajda – Wróblewski“ galite pamatyti paskutinę savaitę – ji veiks iki liepos 18 d.

Kviečiame atrasti, o taip pat ir – atsisveikinti!

Generated with Avocode.fb Generated with Avocode.Path 39 Generated with Avocode.Path 40 Generated with Avocode.Group 59Rectangle 62Path 41 Generated with Avocode.Group 58Path 37Path 38 Pasidalink: