Okupantų represijų palikti randai – Lietuvos menininkų kūryboje
Birželio 14–oji Lietuvos istorijoje žymi ypatingai skaudžią atmintį – sovietų režimo 1941 m. pradėtus masinius trėmimus. Ši tragiška Lietuvos okupacijos istorijos dalis paliko ryškius pėdsakus tiek to meto, tiek vėlesnių menininkų kūryboje, iki Nepriklausomybės oficialioje aplinkoje neturėjusioje jokios galimybės išsiveržti iš cenzūros rėmų.
Dalis kūrėjų ar jų artimieji patys išgyveno tremtį ir kitus sovietinio režimo žiaurumus; kitiems šios temos svarbios išsaugant, persvarstant, perduodant kolektyvinę ir individualią atmintį. MO didžiojoje parodoje „Vilniaus pokeris“ sutinkami menininkų Marijos Teresės Rožanskaitės, Kęstučio Grigaliūno, Romano Vilkausko kūriniai reflektuoja režimo represijų paliktus randus ir atskleidžia skausmingas asmenines istorijas.
Tremtinės patirtį slėpė iki Nepriklausomybės
Tapytoja Marija Teresė Rožanskaitė (1933 – 2007) laužė oficialius sovietinės dailės standartus – jos kūrybos temos pynėsi su karo ir sudėtingo istorinio laiko refleksijomis, politine prievarta, socialine atskirtimi. Dėl šių temų ir nestandartinės meninės raiškos okupuotoje Lietuvoje menininkė negalėjo laisvai kurti. Daugybę savo darbų ji buvo priversta slėpti dirbtuvėje, o pelnyto pripažinimo sulaukė tik atkūrus Nepriklausomybę.
Marija Teresė Rožanskaitė vos septynerių kartu su tėvais buvo ištremta į Sibirą, kur menininkės tėvas netrukus buvo sušaudytas. Sulaukusi keturiolikos, M. T. Rožanskaitė susirgo maliarija – tuomet jos mama pasiryžo pabėgti iš lagerio Krasnojarske ir grįžti į Lietuvą. Šią patirtį tapytoja slėpė iki pat Nepriklausomybės atgavimo, ją buvus tremtine nežinojo net draugai ir pažįstami, todėl M. T. Rožanskaitei pavyko įstoti į tuometinį Dailės institutą (dab. Vilniaus dailės akademija). Menininkė sakė: „Savo jausmus įpratau slėpti, daug kur vaidinu. Bet aš nevaidinu dirbtuvėje“.
1972 m. M. T. Rožanskaitė sukūrė drąsų kūrinį „1941-ieji metai“ – jame pavaizdavo gyvulinius vagonus, kuriais lietuviai buvo tremiami į Sibirą. Paveikslas atvirai byloja apie sudaužytus žmonių gyvenimus, kultūros, žmogiškumo paniekinimą. Šis tapytojos darbas turėjo būti laikomas paslaptyje – tuometinei valdžiai apie jį sužinojus, kūrėja būtų patekusi į didelę bėdą.
Paminklas represijų aukoms – tūkstančiai portretų
Tremties paliktų randų užmiršti neleidžia tūkstančių žmonių asmeninės patirtys, šakų netekę šeimos medžiai. Į šias temas savo kūryboje atsigręžė grafikas, tapytojas, Lietuvos Nacionalinės premijos laureatas Kęstutis Grigaliūnas, kurio seneliai buvo tremtiniai. Aktyviai kuriantis menininkas savo darbais liečia itin skirtingas temas – nuo žaidybiško, ryškaus poparto bei fluxus palikimo permąstymo iki istorijos, archyvo, trauminės visuomenės ir asmeninės atminties tyrinėjimų. Parodoje „Vilniaus pokeris“ eksponuojamas menininko ciklas „Mirties dienoraščiai“ – popierinis, tačiau, ko gero, vienas tvariausių paminklų Lietuvos gyventojų patirtoms kančioms.
Projektą „Mirties dienoraščiai“ menininkas pradėjo kurti dar 2008–aisiais. Po tais metais surengtos parodos, kurioje eksponavo internete atrastus nusikaltėlių portretus, grafikas sulaukė kolegų priekaištų, kad nesinaudoja lietuviškaisiais archyvais. Tai K. Grigaliūną paskatino atsigręžti į savo šeimos istoriją ir atsidurti Lietuvos ypatingajame archyve, kur ir prasidėjo penkiolika metų trunkantis, represijas prieš mūsų šalies žmones įamžinantis projektas.
K. Grigaliūno „Mirties dienoraščius“ sudaro virš 4500 Antrojo pasaulinio karo metais ištremtų ir sušaudytų žmonių portretų. Kaip pasakoja pats menininkas, šis ciklas parodo totalitarinių – sovietinio ir nacistinio – režimų poveikį Lietuvos piliečiams per represuotų žmonių veidų fotografijas, o svarbiausia – jų akis. Anot K. Grigaliūno, šiuo projektu jis siekia paskatinti visuomenę susimąstyti apie Tėvynę, laisvę, šeimą, moralę, tautos dvasią ir išlikimo galimybę.
Atsivėrusios tuštumos ženklai
Tapytojas Romanas Vilkauskas (1949–2018) – vienas iš „Penketu“ vadinamos neoficialios menininkų grupės, pradėjusios aktyviai veikti XX a. aštuntajame dešimtmetyje, narių. Drauge studijas tuometiniame Dailės institute baigę jaunieji kūrėjai sudarė ryškią opoziciją nykiai sovietinei kasdienybei ir socrealistinės tapybos kanonams.
Penketo kūriniai neturėjo nieko bendro su valdžios palaikomu ir šablonu virtusiu teminiu paveikslu – tapytojai jam oponavo per siurrealistinę viziją, fantasmagorijų sumaištį, erotikos ir absurdo scenas. Romanas Vilkauskas savo kūriniuose žengė į režimo visiškai uždraustą teritoriją – menininko darbai kalba apie tremtį ir atsiveriančią tuštumą, kuri lieka išnykus žmonėms, jų atvaizdams ir daiktams.
Vienas iš dažnai R. Vilkausko kūryboje pasikartojančių motyvų – laikraštis. Sovietmečiu laikraščiai buvo propagandos šaltinis, taigi iš pirmo žvilgsnio nekaltas natiurmortas su laikraščiu galėjo tapti būdu kalbėti apie kruopščiai maskuojamas sovietinės visuomenės problemas ir transformuotą tiesą, tarp eilučių paliekant tos tiesos sunaikintus likimus.
MO parodoje „Vilniaus pokeris“ sutinkami R. Vilkausko natiurmortai su laikraščiais ištapetuotomis sienomis sukuria tremties asociacijas: viename darbe matomas Stalino portretas, kitame – tai, kad gyventojų, kurie ant sienos buvo pasikabinę kryželį, tuose namuose nebėra. Vieną iš parodoje esančių paveikslų Vilkauskas tapė tuo metu, kai sovietai šventė ir garsino 1945 metų pergalės kare dieną, skambėjo sovietinių pergalių dainos. Šių paveikslų nepriėmė į parodas, menotyrininkui Viktorui Liutkui jų neleido eksponuoti Meno darbuotojų rūmuose surengtoje fotorealistų parodoje.
Žiūrint į paveikslius regima tai, ko nebeliko – taip subtilia užuomina, minimaliomis priemonėmis pasakojama skaudžios netekties istorija.
MO muziejaus didžioji paroda „Vilniaus pokeris“ veikia iki sausio 28 d. Projektas yra Vilniaus 700 metų jubiliejaus programos dalis.
