Pirmasis Lietuvos šiuolaikinio meno dešimtmetis: nuo motociklininkų parodų salėje iki benamių kepurių
Dešimtasis dešimtmetis Lietuvos meno istorijoje – unikalus, kone legendomis apipintas laikotarpis, žymėjęs atsivėrusią kūrybinę laisvę bei drąsius eksperimentus. Nepriklausomybę atgavusi valstybė pradėjo kurti savo vakarietišką tapatybę, o menininkai leidosi į autentiško balso paieškas. MO didžiojoje parodoje „Vilniaus pokeris“ sutinkami lūžio kartos kūrėjų darbai pasiūlo žvilgsnį į įsimintiną lietuvių šiuolaikinio meno pradžią.
Parodų salėje – motociklininkų virtinė
Studijas Sąjūdžio metais baigusi menininkų karta dešimtajame dešimtmetyje tolo nuo savo įgyto išsilavinimo, tradicinių meno rūšių ir žanrų. Jie plėtė vizualiojo meno ribas, savo darbais ėmėsi drąsiai tyrinėti tuometinę visuomenę, o čia pat – ir savo pačių vietą joje.
Parodoje „Vilniaus pokeris“, tarp kitų temų nagrinėjančioje ir kūrybos laisvę bei naują menininkų atsakomybę, lankytojai sutinka ir šiuolaikinio meno parodoms įprastą erdvę – vadinamąjį baltą kubą, bylojantį apie naujų meno institucijų formavimąsi. Jame – po Nepriklausomybės atgavimo aktyviai kūrusių bei su medijomis eksperimentavusių menininkų darbai, o tarp jų – Artūras Raila, tarpdisciplininio meno kūrėjas ir vienas ryškiausių lūžio kartos atstovų.
Po studijų baigimo A. Raila liejo betonines skulptūras, dirbo su akmeniu ir medžiu, tačiau netrukus žengė į šiuolaikinio meno teritoriją. Šį A. Railos ir visos jo kartos posūkį simboliškai žymėjo 1998–ųjų performansas „Once you pop, you can‘t stop“, kurio vaizdo įrašas eksponuojamas MO muziejuje. Tąsyk A. Raila pasikvietė baikerių bendruomenės narius ir jiems atvėrė Šiuolaikinio meno centro įėjimus – pro juos sukdami ratus motociklininkai sudarė įspūdį, kad kiaurai per meno instituciją važiuoja nesibaigiantis motociklų skaičius.
Nuo to laiko menininkas dažnai bendradarbiauja su įvairiomis visuomenėje marginalais laikomomis bendruomenėmis: bedarbiais, neopagonimis, neonaciais, riedlentininkais ir kitais. Dėl to jo kūrybą kritikai ėmė vadinti socialine skulptūra – įvairių profesijų ir padėčių žmonės menininko surežisuotose situacijose tapo gyvais meno kūriniais.
Meno kūriniu tapo benamių kepurės
Atsisveikinimas su sovietine cenzūra reiškė ne tik atsigręžimą į naujas meno formas, bet ir galimybę savo darbais kalbėti aštresnėmis temomis, kelti visuomenei aktualius klausimus.
To pavyzdys – menininko Audriaus Novicko instaliacija „Naujai išbandytos senos legendos“ (1995), sudaryta iš 14–kos autoriaus sutiktų benamių kepurių. Instaliacija primena apie įvairias visuomenės grupes bei kelia klausimus apie žemiausios visuomenės grandies tapatybę. Autorius savo darbu kviečia svarstyti, kaip ji konstruojama, koks jos įvaizdis vyrauja ir ar patiems benamiams tokie dalykai, kaip jų reprezentacija parodų salėse, apskritai rūpi.
„Ubagų kepurės atsirado kartu su jauno menininko patirtimis, kai esi labai pažeidžiamas, jautiesi nestabiliai, neturi pastovaus pragyvenimo šaltinio. Kartu mano dėmesį patraukė išmaldos į kepurę įvairiose Vilniaus vietose prašantys žmonės. Sukūriau instaliaciją – tarsi svarstykles su kepurėmis abiejuose galuose. Persikryžiuodamos skirtinguose aukščiuose, balansuodamos viena kitą, svarstyklės kuria apmąstymų lauką: ką reiškia jaustis vargšu, ubagu? Ką reiškia prašyti išmaldos? Kiek yra ubagystės lygmenų – materiali, dvasinė?“, – pasakoja A. Novickas.
Pats kepurių įgijimas, vykęs derybų keliu, buvo įdomus ir kone vertas kūrinio. Autorius prisimena, kad derybos ne visuomet buvo lengvos, kartais nepadėdavo nei siūlomi pinigai, nei naujai nupirktos kepurės – kai kurie benamiai nenorėdavo atiduoti savo darbo įrankio kaip amuleto, nešančio sėkmę. Taigi, kūrybinis procesas vyko tarsi nedokumentuotas socialinis tyrimas.
Radikalus minimalizmas iš senienų
Atsivėrusios sienos ir milžiniškas idėjų pasaulis Vakaruose patraukė studijas iškart po Nepriklausomybės atgavimo baigusią tapytojų kartą. Įkvėpti išeivijos menininko Kęstučio Zapkaus, per pusmetį dėstymo padariusio jauniesiems kūrėjams didžiulę įtaką, dauguma kurso draugų vienas po kito atvyko į Niujorką ir ten pasiliko. Vieno iš jų – Aido Bareikio – instaliaciją „See“ galima išvysti ir MO didžiojoje parodoje.
A.Bareikis kuria instaliacijas iš panaudotų daiktų bei kitų objektų ir, galima sakyti, laikosi tikros zero waste filosofijos. Menininkas ironiškai žvelgia į minimalizmą, atvykus studijuoti klestėjusį Niujorko meno lauke. Tikrasis minimalizmas A. Bareikiui – naudojimas objektų, kurie yra arčiausiai mūsų, kuriuos daugelis galėtų laikyti paprasčiausiomis šiukšlėmis: įvairios sienienos, gatvėse ir rūsiuose aptikti daiktai. Menininko kūriniai dažnai yra įspūdingos apimties ir dydžio, kupini ironijos bei aliuzijų į meno ir kultūros istoriją.
2014 metais A. Bareikis sukūrė nedidelę instaliaciją, kurią pavadino „See“ – šį trumpą žodį galima versti kaip veiksmažodį „matyti“, tačiau taip pat angliškai tariamas žodis, reiškiantis jūrą. Šį darbą menininkas taip pat vadina polemika su minimalizmu: instaliacijai įgyvendinti nebuvo ieškomos specifinės medžiagos, visi daiktai jau anksčiau yra tarnavę žmogui. Čia taip pat kiek įmanoma vengiama to, ką mes įpratę vadinti darbu: niekas neklijuota, nedažyta, nesukalta – įdarbinta tik žemės trauka, darbas atliktas įdedant minimaliai pastangų.
Kompozicija su lagaminu primena optinę iliuziją. Visi instaliacijos objektai pabyra tarsi iš atverto mago lagamino; pro jo dangtyje išpjautą stačiakampį matyti ne vienas ant kito sukrauti beverčiai daiktai, bet iš tiesų atplaukiantis laivas. Lagaminas ir laivas simboliškai kalba apie iškeliavimą anapus vandenyno, apie drąsą ir pasiryžimą, reikalingą tokiam sprendimui priimti. Taip MO parodoje įsikūrusi instaliacija tarsi primena plačius pasaulinius vandenis, dešimtajame dešimtmetyje atsivėrusius Lietuvos kūrėjams.
MO muziejaus didžioji paroda „Vilniaus pokeris“ – iki sausio 28 d.
Projektas yra Vilniaus 700 metų jubiliejaus programos dalis.
