Pokalbiuose apie Joną Meką kviečiame prisiminti išskirtinį kūrėją
6 MINUTĖS SKAITYMO
Jonas Mekas – neeilinė asmenybė. Charizmos ir neišsenkančios energijos kupinas, legendinis filmininkas ir poetas – itin daugiasluoksnis kūrėjas. Jono Meko 100-mečio proga MO muziejuje vasarą kviečiame į atvirus ir kupinus prisiminimų pokalbius su jo draugais bei bendražygiais. Pokalbiai MO terasoje vyks birželio 29 d. ir rugpjūčio 8 d.
Jono Meko 100-mečio proga šią vasarą taip pat eksponuojame parodą „Mekas mirksi geriau“ Klaipėdoje „Švyturys Bhouse“. Klaipėdoje liepos mėnesį tikimasi surengti ir vieną pokalbių vakarą.
Neformalius pokalbius MO muziejuje inicijavo menotyrininkas Tomas Ivanauskas. Ir kaip teigia jis pats, nei vienas pokalbis nėra režisuojamas, jis pats nežino, ką papasakos J. Meko draugai. Taigi pokalbiai yra lyg J. Meko poezija – natūrali, tekanti, bet taip pat ir kupina netikėtumo.
Kaip J. Meką prisimena ir ką pirmojo pokalbio metu MO lankytojams papasakojo fotografas ir žurnalistas Povilas Sigitas Krivickas bei J. Meko bičiulis dainininkas, poetas ir režisierius Vytautas V. Landsbergis?
Parodė, kaip reikia švęsti gyvenimą
Po išvykimo į Jungtines Amerikos Valstijas su broliu Adolfu Meku, kur jie buvo sužavėti Niujorko, pirmą kartą Jonas Mekas į Lietuvą grįžo 1971 m. Vėliau – 1977-aisiais. Šios kelionės po Lietuvą metu jį lydėjo S. P. Krivickas ir fotografas Algimantas Kunčius. Tiek iš šios kelionės, tiek ir iš vėlesnių susitikimų, pokalbių ir bendrų veiklų S. P. Krivickas yra kupinas pačių šilčiausių prisiminimų apie J. Meką.
„Mekas yra asmenybė, kuri netelpa į griežtus rėmus. Jis buvo savitas, labai šiltas ir nuostabus bičiulis. Net ir išėjęs, jis tebėra su mumis. Jei galvotume apie reinkarnaciją, tai J. Mekas reinkarnuojasi į mus visus. Jo asmenybė, jo palikimas nėra užslėgtas, o yra gyvas ir keliauja per Lietuvą, kaip keliaudavo ir jis pats“, – pasakoja S. P. Krivickas.
Jis taip pat priduria, kad J. Mekas ir buityje buvo labai mielas ir malonus. „Jis parodė mums, kaip reikia švęsti gyvenimą. Jis buvo nepaprastai gabus žmogus. O iš šalies žiūrint – labai paprastas ir labai draugiškas. Tik kilnios dvasios ir genialūs žmonės tokie būna. Tai palieka labai didelį įspūdį.“
„Negali neapsikrėsti Meko bacila“
Net du filmus apie Joną Meką sukūrusio Vytauto V. Landsbergio prisiminimai apie J. Meką prasidėjo dar vaikystėje, tėvų pašnekiuose. O kai tik jis pradėjo domėtis poezija, „Semeniškių idilės“ tapo įvadu į emigracijos literatūrą. Ruošdamasis stoti į aktorinį, Vytautas V. Landsbergis buvo mintinai išmokęs J. Meko tekstus. Prisimena juos ir iki šiol.
„Negali neapsikrėsti Meko bacila. Jis kupinas improvizuoto bičiuliško bendravimo, viską verčiant kultūros reiškiniu, nors pats tai įvardydavo tik kaip bičiulių nuotykius. Mekas mus išgydė nuo nuostatos „ką kiti pagalvos“ ir išlaisvino iš normatyvo, kaip turi elgtis menininkas, atskleidė visiškos laisvės džiaugsmą“, – prisimena Vytautas V. Landsbergis.
Atrado kitokį kiną
Kai 1990-aisiais drauge su kurso draugais Vytautas V. Landsbergis išvyko pas Joną Meką į Niujorką, jiems atsivėrė naujos perspektyvos ir nauji požiūrio taškai, koks gali būti kinas. J. Mekas V. V. Landsbergį ir jo draugus supažindino su laboratoriniu, ieškojimų kinu, kuris studentams sovietmečiu buvo visiškai nepažinus.
Iš sovietmečio ir studijų įpratę matyti kiną, kaip veiksmą, kuris sureikšmina dalykus, Niujorke Vytautas V. Landsbergis su draugais pamatė atvirkščią reiškinį – visko nureikšminimą. J. Mekui dalykai, kurie kitiems atrodo svarbūs, gali atrodyti nesvarbūs, o patys nesvarbiausi, kaip kad musė, ropinėjanti ant vyno stikliuko – labai svarbūs.
„Mačiūnas ir Mekas įteisino gyvenimo būdą, kaip meną. Kiekviena diena – kaip meno kūrinys. Mekas išmokė dienoje ieškoti poetinių deimančiukų. Jo filmai – labai organiška laboratorija. Jis atrado asmeninio dienoraščio minimalizmą, daiktų virpesių pasaulį, sielos atpažinimą kasdienybėje, su mažom mikrodetalėm, kur paprasti daiktai yra labai gražūs. Jo kinas buvo man atradimas“, – prisimena Vytautas V. Landsbergis.
Meko paradoksas
Atidumas detalėms, mažiems įvykiams yra nulemtas itin didelio Jono Meko jautrumo, gimusio ir iš skaudžių gyvenimo patirčių. Kaip teigia Vytautas V. Landsbergis, J. Mekas buvo vaikiškai jautrus, jaudulys visada buvo labai arti jo. Šios būsenos apimtas jis ir dainas dainuodavo, ir eilėraščius rašydavo.
„Giliai nusodintos karo pabėgėlio traumos išeidavo ir būdavo arti, tai labai trapu. Šalia J. Meko gali pasijausti lyg skaudžioje meditacijoje. Tu juokauji, bet jauti ir begalinį ilgesį. Jis yra permaltas karo netekčių, bet juokiasi. Sakoma, kad geras klounas yra tas, kuris yra patyręs daug tragizmo. Toks ir Meko paradoksas – džiaugsmas su dideliu persmelktu liūdesiu“, – apie J. Meko jautrumą pasakoja Vytautas V. Landsbergis.
Meko vizionieriškumas ir amžina jaunystė
Būdamas jautrus, atidus kasdienybės detalėms, J. Mekas buvo ir labai vizionieriškas bei išalkęs naujų patirčių. Kaip pasakoja Vytautas V. Landsbergis, Mekui vizionieriškumas, kaip kultūros ar politikos dalykas, buvo labai svarbus. Jis buvo laisvas tradicijų atžvilgiu, nesilaikė kanonų. Jis matė ateitį atsisakydamas stereotipinių formų, kaip turi būti.
„Mekas vis žiūrėjo, kas bus toliau, kas vyks. Vis domėjosi, kokie šiuo metu yra jauni poetai, filmų gamintojai, norėjo matyti, neleido sau pasenti. Tai yra fenomenas. Jis yra jaunesnis už daugelį 30-mečių, kurie pavargę, viską žino, neturi smalsumo, jau viską perskaitė ir išsiaiškino. Mekas toks nebuvo“, – teigia Vytautas V. Landsbergis.
Pokalbiai – visą vasarą MO
Pokalbiai apie Joną Meką yra MO vasaros renginių programos „MO lauke“ dalis. Visus vasaros renginius galite atrasti MO kalendoriuje.
O daugiau sužinoti apie parodą Klaipėdoje „Švyturys Bhouse“ ir pokalbius Klaipėdoje galima čia:
