Priešnuodis vienišumo epidemijai – prasmingo ryšio ir veiklos paieškos
Su vienišumu per gyvenimą susidurti tenka bene kiekvienam – nuo pavienių vienatvės kibirkščių, sukeliančių ūmų skausmą, iki visa apimančio vienišumo jausmo, kuris neleidžia pilnavertiškai gyventi. Statistika – taip pat iškalbinga: vienišumą išgyvenančių žmonių skaičius visuomenėse nuolat auga, ypatingai – jaunimo tarpe. Kokios priežastys tai sukelia ir kas gali padėti, kai šis jausmas tampa kasdienybės palydovu, MO parodos „Iš vidaus“ atidarymo MOratone dalinosi psichologai Aurelija Auškalnytė ir Mykolas Kriščiūnas.
Kada vienišumas kelia grėsmę?
Pasak „Jaunimo linijos“ Kauno padalinio vadovo, psichologo Mykolo Kriščiūno, klasikinis vienišumo apibrėžimas teigia šiam atsirandant tuomet, kai mūsų turimi socialiniai ryšiai neatitinka jiems keliamų lūkesčių. Iš to, teigia specialistas, kyla dvi sprendimo kryptys – sekant viena, reikėtų spręsti susiklosčiusią socialinę situaciją, o kita – keisti savo požiūrį į ją.
Tam tikrais gyvenimo etapais patirti stipresnį vienišumo jausmą – tiesiog neišvengiama. Tačiau kada tai tampa problema, kurią svarbu spręsti? M. Kriščiūnas pastebi, kad nėra universalaus būdo pamatuoti, kiek vienišumo jausmo kelia grėsmę.
Visgi šis jausmas gali būti tiek didesnių psichologinių sunkumų priežastis, tiek jų pasekmė – pavyzdžiui, depresiją patiriantys žmonės dėl savo savijautos gali atsitraukti nuo socialinių ryšių ir dėl to jaustis dar blogiau. Psichologas atkreipia dėmesį, kad ilgai besitęsiantis, stiprus vienišumo jausmas gali paveikti ne tik emocinę, bet ir fizinę sveikatą.
„Svarbiausia, ko gero, stebėti, ar nesiizoliuojame nuo kitų žmonių, ar vienišumas nepradeda tiesiogiai kenkti gyvenimui, pavyzdžiui, gali būti sunku susikaupti nuolat galvojant, kokie vieniši esame“, – apie požymius, išduodančius, kad vienišumas kelia didelių sunkumų, pasakoja M. Kriščiūnas.
Skatina ieškoti prasmingo ryšio
Nors vienišumo sukeliamos emocijos retai būna pozityvios, specialistai atkreipia dėmesį, kad vien suproblemindami bet kokias šio jausmo apraiškas praleidžiame galimybę pasinaudoti svarbiais ir į teigiamus pokyčius galinčiais atvesti signalais.
Psichologė, psichikos sveikatos raštingumo mokymų vedėja, organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ projektų vadovė Aurelija Auškalnytė akcentuoja, kad vienišumas nėra sutrikimas ar ženklas, kad su jį patiriančiu žmogumi kažkas yra ne taip. „Vienišumas visų pirma yra prasminga emocinė patirtis, nes ji skatina mus ieškoti gilaus ir nuoširdaus ryšio, atsivėrimo. Nereikia į šį jausmą žiūrėti suraukus nosį – jis gali tapti reikšmingu postūmiu link santykio su kitu“, – teigia psichologė.
Anot jos, į dažną gyvenimo aspektą esame linkę žiūrėti į problemas orientuotu žvilgsniu, ieškodami to, ką reikėtų išspręsti ar sutaisyti. Tokią problemizuojančią optiką pakeitę kiek kitu kampu, galėtume patiriamą vienišumo jausmą priimti kaip magnetą, traukiantį link gilesnio bendravimo, tampresnių socialinių ryšių.
Priežastys glūdi ir pasitikėjime savimi
Nors vienišumas – patirtis, neaplenkianti nė vienos amžiaus grupės, pastaraisiais metais itin daug dėmesio skiriama jaunų žmonių vienišumui. Šį pokytį ypač sustiprino 2020 m. prasidėjusi pandemija, o neseniai Vilniaus universiteto atlikta apklausa atskleidė, kad 79 proc. 18 – 29 m. jaunuolių jaučiasi vieniši.
Pasak A. Auškalnytės, pagal klasikines teorijas gyvenimo tarpsnyje tarp 18–os ir 30–ies metų iš tiesų neretai patiriame vienišumo, ar, kitaip, – susietumo krizę.
„Šiuo gyvenimo laikotarpiu mes ieškome, tikrinamės, ar galime užmegzti ryšį kaip suaugę žmonės, ar galime surasti intymų partnerį ar partnerę. Dėl to šiame amžiuje vienišumas gali kirsti itin giliai ir skaudžiai, nes dar nežinome, ar galime rasti tą žmogų, su kuriuo jausimės saugiai“, – sako psichologė.
Vienišumo jausmas taip pat yra giliai susijęs su pasitikėjimu savimi, savo vertės supratimu. A. Auškalnytė atkreipia dėmesį, kad būdami vieni galime išgyventi bevertiškumo jausmą, nes stokojame žmogaus, kuris atskleistų, jog esame vertingi. Psichologė taip pat paneigia dažną įsitikinimą, kad dėl vienišumo moterys kenčia rečiau nei vyrai.
„Tyrimai – ypač paauglių savijautos – rodo, kad mergaitės ir merginos daug skaudžiau išgyvena vienišumą, be to, jos savo psichikos sveikatą įprastai vertina prasčiau. Tai susiję ir su lyčių nelygybės apraiškomis visuomenėje – skirtingus vienatvės išgyvenimus tarp lyčių nulemia ne kokie nors biologiniai skirtumai, o kultūra, kurioje gyvename“, – pasakoja A. Auškalnytė.
Jei vienišumo problemos sprendimą vertintume kaip paties asmens atsakomybę, būtų tikslinga ieškoti būdų pasijusti vertingiems kitokiose veiklose, nei socialiniai tinklai – pavyzdžiui, užmegzti ryšį per bendrus interesus, hobius.
Socialiniai tinklai – ne vien pagalba, bet ir iššūkis
Vienišumo bei savivertės sąryšis atsiskleidžia ir socialiniuose tinkluose – A. Auškalnytė pastebi paradoksą, jog iš pirmo žvilgsnio bendravimą palengvinančios priemonės augina vienišumo jausmą, mat iškreipia savęs vaizdą skatindamos lygintis su kitais.
„Stebint, kaip kiti atrodo, leidžia laiką, savimi pasitiki, gali susidaryti itin iškreiptas pasaulio vaizdas – ypač paauglėms ir paaugliams, kadangi tarsi pritrūksta realybės patirties. Jei vienišumo problemos sprendimą vertintume kaip paties asmens atsakomybę, būtų tikslinga ieškoti būdų pasijusti vertingiems kitokiose veiklose, nei socialiniai tinklai – pavyzdžiui, užmegzti ryšį per bendrus interesus, hobius“, – teigia psichikos sveikatos specialistė, taip pat pastebėdama, kad vienišumas – ne tik individo, bet ir pačios visuomenės iššūkis ir atsakomybė.
Nors socialiniai tinklai dažnai išvargina dėl nuolatinio poreikio būti pasiekiamiems, M. Kriščiūnas pastebi, kad vien šių priemonių suteikta galimybė lengvai susisiekti su kitais nereiškia, kad ja bus pasinaudota.
„Pandemija mums parodė, kad iš esmės galime gyventi neišeidami iš namų ir neturėdami praktiškai jokio socialinio kontakto. Galėjome sėdėti namuose per „Zoom“ kartais pamatydami kitą žmogų, užsisakydami maistą ir įvairias prekes į namus – paaiškėjo, jog gyvenimas gali vykti nemezgant jokio kontakto su kitais.
Žinoma, šis kontaktas neturi vykti vien gyvai ir technologijos neabejotinai atneša į bendravimą daugiau paprastumo, tačiau tuo pat metu panaikina itin svarbius gyvo santykio netobulumus, tam tikras trintis ir įtampas, reikalingas pilnavertiškam ryšiui“, – teigia M. Kriščiūnas.
Sprendimai – nuo savanorystės iki pagalbos
Kaip su vienišumu elgtis – kentėti, prisijaukinti ar bandyti atsikratyti? M. Kriščiūno manymu, pirmiausia svarbu atkreipti į šį jausmą dėmesį.
„Verta patyrinėti, pasiklausyti savęs, kai pajuntame, kad ši emocija kyla. Ar tai susiję, kaip Aurelija minėjo, su vidine būsena, savęs vertinimu, ar su tuo, kad iš tiesų neturiu jokių draugų, jokių santykių? Tokia atidi refleksija gali padėti nuspręsti, ar su vienišumo jausmu reikėtų kažką daryti – ir ką tiksliai“, – pataria psichologas.
Kai jaučiamės vieniši, lengvai ateina mintys, kad esame nemylimi, nedominame kitų, lengviau sukurtume ryšį, jei būtume kitokie. Tai neretai paskatina dar labiau užsidaryti savyje – dėl to ypač reikšminga savistaba ir galimybė reflektuoti, ką sąmoningai ar nesąmoningai sau teigiame.
Priešnuodžiai vienatvei, anot M. Kriščiūno, yra itin įvairūs. Vienas jų – savanorystė, mat ši veikla giliai susijusi tiek su bendruomeniškumu, tiek su prasmės jausmu. Psichologas teigia, jog savanoriauti įprastai susirenka žmonės, kuriems svarbi ta veikla, o tai sukuria artumo, bendruomenės jausmą, didina ryšį – tiek su žmogumi, tiek su didesniu tikslu ar misija. Tuo tapu A. Auškalnytė siūlo ieškoti apkabinimo – tiek tikro, fizinio, tiek simbolinio.
„Simbolinis apkabinimas gali būti tiek pat svarbus – pavyzdžiui, vaikščiojimas meno parodoje taip pat gali veikti kaip apkabinimas ir nuraminimas, patikinimas, kad net tuomet, kai sunku, su manimi viskas yra gerai; esu normali ar normalus, kai man skauda. Savotišką apkabinimą galima pajusti net, pavyzdžiui, apsilankius kirpykloje, kai jauti, jog kažkas tavimi pasirūpina, užsimezga kad ir trumpalaikis ryšys“, – mintimis dalijasi psichologė.
Anot A. Auškalnytės, siekiant sumažinti vienišumo jausmą taip pat vertinga turimuose draugystės ar intymiuose santykiuose ieškoti lygiavertiškumo ir abipusiškumo, mat vienišumo jausmas neaplenkia ir tų, kurių gyvenime nestinga socialinių ryšių. Visgi, jei ištekliai, turimi aplinkoje, nepadeda, pašnekovai skatina drąsiai ieškoti pagalbos – pavyzdžiui, kreiptis į psichologą(–ę) ar kitą psichikos sveikatos specialistą.
Paroda apie meno poveikį emocinei sveikatai „Iš vidaus“ MO muziejuje veikia iki rugpjūčio 31 dienos.
