Ukrainos miestai: tapatybė, kultūra, unikalumas

MO muziejus Įkvėpimai
Kaunas-Vilnius: nuversti kalnus | Didžioji paroda | MO muziejus

Parodoje Kaunas–Vilnius: nuversti kalnuskalbėdami apie svarbius Lietuvai miestus – Vilnių ir Kauną – norime skirti dėmesio ir mūsų artimiems kaimynams, kurie daugiau nei pusę metų išgyvena karą. Tad susipažinkime su Ukrainos miestais, kuriais ji didžiuojasi. Kuo Kyjivo gyventojas skiriasi nuo Lvivo gyventojo? Koks kultūros vaidmuo formuojant miesto tapatybę?

Žurnalistas Donatas Puslys kalbina Ukrainos namų įkūrėją Aleksą Matvejevą ir miesto antropologą Andrejų Vazyanau.

Prasmingo!

Kaunas-Vilnius: nuversti kalnus | Didžioji paroda | MO muziejus

Šiandien svarbu kalbėtis ne tik apie Lietuvos miestus, bet ir apie Ukrainą. Tikiu, kad nuo Rusijos pradėto karo Ukrainoje pradžios daugeliui mūsų ši šalis tapo kur kas artimesnė. Sekame įvykius, nerimaujame dėl to, kas ten vyksta, ir bandome visokeriopai padėti.

Tad pakalbėkime apie miestų tapatybes. Kaip menas padeda kurti arba suvokti miesto tapatybę?

Aleksas: Man miestai, miestų tapatybė prasideda nuo architektūros. Ji turi būti įkultūrinta, turi būti atskleistos jos ypatybės. Štai Charkivas, nors neturi viduramžių, renesanso ar baroko architektūros, bet jis turi modernizmą. Tas „Deržpromo“ dangoraižių kompleksas yra vienas pirmųjų Rytų Europos stebuklų!

Svarbu kalbėti ne tik apie Kyjivą. Yra gana didelių Ukrainos miestų, neturinčių tapatybės. Neminėsiu jų, galbūt po visko nuvažiuosite ir pamatysite patys. Nors, man atrodo, ir Lietuvoje yra keletas didelių miestų, turinčių problemišką tapatybę. Bet vyksta paieškos, ir tikiu, kad tai yra nuolatinis procesas.

Kaunas-Vilnius: nuversti kalnus | Didžioji paroda | MO muziejus
Kaunas-Vilnius: nuversti kalnus | Didžioji paroda | MO muziejus
Kaunas-Vilnius: nuversti kalnus | Didžioji paroda | MO muziejus

Andrejau, esate iš Ukrainos, gyvenote Kyjive, jūsų šeima Mariupolyje. Su kuriais Ukrainos miestais yra glaudžiai susijusi jūsų tapatybė ir ką jums ta tapatybė reiškia šiandien?

Andrejus: Kai manęs klausdavo, iš kokio Ukrainos miesto esu, visada atsakydavau su saviironija, kad iš Mariupolio. Po Maidano jausmas visiškai pasikeitė. Tačiau kalbant apie Mariupolio tapatybę, man buvo labai svarbu sakyti, kad esame dvigubas miestas. Ir industrinis kaip visi miestai Donbase, ir kurortinis, nes prie jūros. Kiekvienam žmogui iš Mariupolio svarbu pabrėžti, kad esame ir jūros miestas, ne tik žiaurumo ir pramonės košmaras. Tos saviironijos dabar nebėra.

Aleksas: Aš pats esu gimęs netoli Dnipro, man tai vienas esminių vaikystės išgyvenimų, nes močiutė su seneliu ir sesuo gyveno už Dnipro upės. Gyvenau kairiajame krante, ten yra toks nedidelis miestas Pavlohradas. Lietuvos mastais jis būtų penktas, o Ukrainoje – rodos, 43-ias. Labai dažnai su tėvais vykdavome per tą upę, ir apimdavo jausmas, kad važiuojame į kitą gyvenimą. Kartu labai svarbi būdavo kelionė atgal, tarsi savo tapatybės įveikimas.

Dnipro tapatybės kurį laiką nesuvokiau. Vėliau, kai Ukraina atgavo nepriklausomybę, ten prasidėjo savaiminiai procesai ir tapatybės paieškos. Jų išryškėjo dvi.

Pirmoji – kad tai yra viena pirmųjų Zaporižės kazokų sostinių. Antra tapatybės dalis yra žydai. Dnipre yra labai didelė Ukrainos žydų terpė. Prieš penkiolika metų čia buvo pastatytas apskritai didžiausias Europoje žydų centras. Ne tik Rytų, bet ir Vakarų. Ir tos dvi miesto tapatybės vaikystėje nebuvo man žinomos. Buvo slepiamos sovietų ideologijos. Ir tik vėliau, išvykęs į Kyjivą, apie jas sužinojau. O Kyjivas yra Kyjivas, miestas valstybė, viskam ir apie viską. Tas jo amžinumas, kuriame yra tiek visokio gero ir tiek visokio blogo. Tai viena įdomiausių ir dar neatrastų pasaulyje vietų.

Kaunas-Vilnius: nuversti kalnus | Didžioji paroda | MO muziejus

Kiek Ukrainoje veikia miestų tarpusavio konkurencija, orientuojantis į Kyjivą? O gal aš čia tik primetu lietuvišką Kauno ir Vilniaus modelį Ukrainai?

Aleksas: Gal ne visai panašu į Lietuvos situaciją. Nes Lietuvoje yra du didžiausi miestai su istoriškai aiškia dispozicija, o Ukrainoje yra labai daug didelių miestų. Penki milijoniniai miestai, turintys per daug savo rūpesčių. Tačiau konkurencija su Kyjivu pasireiškia tam tikrose erdvėse. Tarkim, sakoma, kad jei viskas Ukrainoje griūtų, Lvivas vis tiek liktų. Iš jo viskas atgimtų iš naujo. Tai nepalaužiama Ukrainos tvirtovė visomis prasmėmis.

Tačiau Lvivas irgi turi kompleksų Kyjivo atžvilgiu. Kai studijavau Kyjive 90-ųjų pradžioje, pastebėjau įdomų procesą. Žmonės, atvažiavę iš rytų regiono (Donecko ar Luhansko, Dnipro, Odesos, Charkivo) mokytis į Kyjivą, imdavo šnekėti ukrainietiškai. Ir visiškai atvirkščiai: kai atvažiuodavo lviviečiai, žmonės iš Užkarpatės, jie imdavo šnekėti rusiškai. Toks buvo Lvivo kompleksas, noras išsiveržti iš savo ukrainietiškumo.

Kaunas-Vilnius: nuversti kalnus | Didžioji paroda | MO muziejus

Taip pat yra ir regioninių konfliktų. Pavyzdžiui, tarp Dnipro ir Donecko visada buvo įtampa, susijusi su mafijų kovomis po 90-ųjų iki Janukovyčiaus kracho Maidano metu. Vykdavo susišaudymų, nes Donecko mafija imdavo pinigus, atvažiuodavo ir reikalaudavo duoklės, o Dnipro verslininkai atsišaudydavo. Tuo tarpu Odesa visada buvo atskira respublika prie jūros, turinti savo keistų tapatybių.

Andrejus: Pridėčiau, kad Ukrainoje priimta mylėti savo tapatybę, įvairių miestų gyventojai turi ką nors pasakyti apie savo miestą, kad tam tikroje srityje jis yra ypatingas.

MO muziejus | #mostandswithukraine
MO muziejus | #mostandswithukraine

Įdomu, kaip Ukrainos kontekste reiškiasi tas miesto ir nacionalinės tapatybės santykis?

Andrejus: Galiu papasakoti apie Mariupolio patirtis. Prisimenu juokus, kad mūsų miestas yra graikų miestas, o mano šeimoje nėra nei rusų, nei ukrainiečių, tik graikų, rumunų ir šiek tiek baltarusių. Tai šiandien keičiasi. Man atrodo, svarbu pabrėžti, kad reikia atsižvelgti ir į politinę tapatybę, ir į etninę. Iš vaikystės prisimenu, kad mano šeimoje namuose niekas nešnekėjo rusiškai, pradėdavo kalbėti tik išėję iš jų. Ir vaikystėje tai neatrodė problema.

Aleksas: Lietuvoje paskelbus nepriklausomybę buvo daug žmonių, kurie saugojo istorinę atmintį, leido tai įamžinančias knygas, buvo galimybė jas skaityti, prisiminti ir integruoti į mokyklų programas. Tad po dešimties metų buvo sukurtas šalies didvyrių panteonas. O Ukraina po sovietijos buvo baltas lapas, išskyrus galbūt vakarinius regionus. Nebuvo informacijos, kas kur gyveno, kas kur buvo išvežti ir sušaudyti Sibire. Niekas nežinojo, kas vyko aplinkui, nes buvo užtverti sovietiniai metaliniai gargarai, paminklai, buvo sovietinių herojų sąrašai ir vos keletas vietinių etnologų, rašytojų prie jų pridėta. Niekas nežinojo savo žmonių. Man atrodo, Ukrainoje per trisdešimt metų pamažu įvyko daug atradimų. Keitėsi miestų ar regionų etninis santykis, jis atskilo nuo nacionalinio. O šį diktavo daugybė revoliucijų, pasibaigusių dabartiniu karu.

MO muziejus | #mostandswithukraine

Andrejus: Esu girdėjęs istorijų iš Charkivo. Čia prieš Maidaną kavinėje tavęs nebūtų aptarnavę, jeigu būtum užsakymą pateikęs ukrainietiškai. Ir netgi man iš Mariupolio tai atrodo keista. Kai po Maidano lankiausi Charkive, jis buvo ukrainietiškesnis už kitus Ukrainos miestus. Toks inteligentijos miestas. Manau, tokioje situacijoje žmonės priprato greičiau keisti savo lingvistinę, kalbėjimo praktiką – šiandien kalbėti viena, o rytoj kita kalba.

Aleksas: Turiu labai daug draugų, su kuriais bendraudami nuo 90-ųjų pamažu perėjome prie ukrainiečių kalbos. Rusiškai Ukrainoje turbūt su niekuo nebebendraučiau. Taip išėjo savaime, ir prie to daug prisidėjo Kyjivas: stojimas į aukštąsias mokyklas, bendravimas su dėstytojais, vėliau ir pats gyvenimas prie to prisitaikė, žmonės, turintys ukrainietiškas pavardes, grįžo prie savo šaknų.

MO muziejus | #mostandswithukraine

Ką šiandienos situacijoje manote apie meno ir menininko vaidmenį?

Aleksas: Karo pradžioje, pirmą mėnesį, man taip sumenko viskas, ką iki tol dariau. Kai vyksta karas, labai sunku atsisėsti ir tiesiog rašyti knygas, kurti projektus. Visa tai atrodo niekis. Vienas žymiausių ukrainiečių hiphopininkų, Skofka, per šiuos du mėnesius parašė vieną dainą ir dar labai atsiprašė, kad ją sukūrė.

Andrejus: Manau, tie, kurie buvo populiarūs prieš karą, nori tai išnaudoti, laiko tai savo misija, nes kovai reikia jėgos. Be to, ukrainiečiai supranta, kad reikia padėti sau ir menu. Aš pats turiu grupę, ir, nors kol kas nieko nedarome dėl savo karjeros, paskelbsime singlą, skirtą humanitarinei pagalbai ir sutelktiniam finansavimui. Tiesa ta, kad populiariausi Ukrainos muzikantai smarkiai parėmė tautą savo dainomis.

Žydai turi tokį pasakymą: kitais metais Jeruzalėje. Palinkėsiu, kad kitais metais į Mariupolį galėtume nuvykti kaip laisvi žmonės pas laisvus žmones ir gyvenimas tęstųsi, o orda būtų išmėžta velniop anapus savo sienų.

Generated with Avocode.fb Generated with Avocode.Path 39 Generated with Avocode.Path 40 Generated with Avocode.Group 59Rectangle 62Path 41 Generated with Avocode.Group 58Path 37Path 38 Pasidalink: