20 Lietuvos meno istorijų. Vladas Urbanavičius ir Ksenija Jaroševaitė
Skulptūra sovietmečiu buvo labiausiai ideologizuota dailės šaka, nes be valstybės užsakymų menininkai neturėjo techninių galimybių įgyvendinti didelių formatų sumanymų. O net ir radus įsigyti reikiamų medžiagų, didelių skulptūrų nebuvo kur laikyti. Tačiau keletas skulptorių rado išeitį.
1962 m. skulptoriui Vladui Vildžiūnui pavyko išrūpinti patalpas tuo metu nuošaliame Jeruzalės užmiestyje. Ten jis ir kiti skulptoriai įsirengė dirbtuves, kuriose patys galėjo apdirbti metalą, liedinti bronzą, tašyti akmenį. Šios dirbtuvės išlikę iki šiol, o greta jų dabar įsikūręs Jeruzalės skulptūrų sodas. Jame galima apžiūrėti Vlado Vildžiūno, Mindaugo Navako, Teodoro Valaičio, Vlado Urbanavičiaus ir kitų menininkų darbus, aplankyti Jeruzalės meno galeriją.
Nuo minimalistų kūrybos V. Urbanavičiaus darbas skiriasi pritaikymu konkrečiai vietai – menininkas pasakoja, kad skulptūros formą padiktavo Neries upės vingis.
Jeruzalės skulptorių būriui priklauso ir menininkas Vladas Urbanavičius (g. 1951) , kuris tapo plačiai žinomas, kai Vilniuje buvo pastatytas jo kūrinys „Krantinės arka“ (2009). Miestiečiai iškart praminė skulptūrą „vamzdžiu”.
Audringos visuomenės reakcijos sulaukęs darbas artimas 7-ame dešimtmetyje Amerikoje išsivysčiusiai minimalizmo krypčiai. Jai atstovavę menininkai taip pat mėgo kurti iš industrinių elementų – surūdijusių vamzdžių ar sijų. Nuo minimalistų kūrybos V. Urbanavičiaus darbas skiriasi pritaikymu konkrečiai vietai – menininkas pasakoja, kad skulptūros formą padiktavo Neries upės vingis.
Į abstrakčią meno kalbą V. Urbanavičius linko nuo pat studijų pabaigos 8-ojo dešimtmečio antroje pusėje. Tai buvo sąmoningas atkirtis viešas erdves uzurpavusioms komunizmo vadų ir herojų skulptūroms.
Vladas Urbanavičius
Kūgis (paminklo Vilniaus miesto įkūrimui projektas), 1989
Bronza, 30 × 85 × 30 cm
MO muziejaus kolekcija
Kitokį, tačiau ne mažiau reikšmingą pasipriešinimą sovietmečio propagandinei skulptūrai pateikė menininkė Ksenija Jaroševaitė (g. 1953). Menininkė vaizdavo nerangias, stambias ir jaukias žmonių ar gyvūnų figūras, užsiimančias nereikšmingais veiksmais. Viena jos herojė šukuojasi plaukus, kita daro mankštą, o trečia – žaidžia su kate. Po kasdienybės motyvais slėpėsi užuominos į žmogiškus jausmus – nuobodulį, įkyrias mintis. Tuomet stebino tokių įprastų, toli nuo herojų šlovinimo nutolusių temų pasirinkimas.
Ksenija Jaroševaitė
Dovana draugui II, 1983
Bronza, 27 × 14,8 × 17 cm
MO muziejaus kolekcija
9-ajame dešimtmetyje ne vieną stebino ir faktas, kad skulptūrų autorė yra moteris. K. Jaroševaitė, kaip ir kolegos vyrai, pati liejo bronzą ir išgaudavo visus subtilius skulptūrų niuansus.
K. Jaroševaitė kuria ne tik kamerines skulptūras, bet ir darbus viešosioms erdvėms. Jos sukurtas „Katinas“ (2008) stovi Jurgos Ivanauskaitės skvere Aguonų g. Vilniuje. MO skulptūrų sode įsikūrė jos darbai „23 psalmė“ (2018) ir „Sėdinti“ (2019).
Ksenija Jaroševaitė
23 psalmė, 2018
Granitas, 45 × 80 × 200 cm
MO muziejaus kolekcija
Ksenija Jaroševaitė
Sėdinti, 2019
Granitas, 130 × 60 × 50 cm
MO muziejaus kolekcija
Būdama visiškai skirtinga, menininkų poros V. Urbanavičiaus ir K. Jaroševaitės kūryba įsirašė į Lietuvos dailės istoriją dėl drąsios plastinės kalbos.
Video pasakojimas apie Vladą Urbanavičių ir Kseniją Jaroševaitę
