Miesto istorija – su lengvu šypsniu: ironijos pėdsakai „Vilniaus pokeryje“

MO muziejus Įkvėpimai
Vilniaus pokeris | MO muziejus

Per septynis gyvavimo šimtmečius Vilnius mene susilaukė pačių skirtingiausių žvilgsnių. Sostinė, čia pat esanti didžiausiu kultūriniu traukos centru, daugeliui menininkų tampa vieta tyrinėti visuomenę ir jos pokyčius, fiksuoti būsenas, o kartais – pažvelgti į save bei savo aplinką su ironijos prieskoniu.

Tokį žvilgsnį tarp gausybės kitų lankytojai aptinka ir MO didžiojoje parodoje „Vilniaus pokeris“. Gaveliškas labirintas, tyrinėjantis miesto transformaciją nuo totalitarinės priespaudos iki kūrybinės laisvės, nepristinga ir humoro bei autoironijos elementų. Kviečiame susipažinti su keliais iš jų.

 

Ironizuoti save ir savo aplinką

Dainius Liškevičius | MO muziejus

Gebėjimas nesureikšmintai, su lašeliu sveikos kritikos pažvelgti į save pačius, savo artimiausią aplinką ar profesiją būdingas – o, ko gero, ir būtinas – dažnam meno kūrėjui. Tuo pasižymi Dainius Liškevičius – vienas ryškiausių Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjų, Nacionalinės premijos laureatas, atstovavęs Lietuvai Venecijos meno bienalėje. Provokacijų ir jautrių temų nevengiančio D. Liškevičiaus darbai – socialiai angažuoti, juose gausu visuomenės ir socialinės realybės kritikos.

Po menininko padidinamuoju atsiduria įvairiausi kultūriniai stereotipai. Ne išimtis – ir tie, kurie supa paties D. Liškevičiaus profesiją. MO muziejaus parodos „Vilniaus pokeris“ dalimi tapęs videoperformansas „La Caricature“ (2010) – nuotaikinga menininko parodija, atspindinti visuomenėje gajų dailininkų įvaizdį. Jame D. Liškevičius vaidina kelis skirtingus dailininkų personažus, vis mėginančius nupiešti degtinės butelį, bet vietoje to jį išgeriančius.

Bohemiškas gyvenimas, tūkstantmečio pabaigoje įtraukęs ne vieną menininką, atsispindi ir Evaldo Janso dokumentiniame filme „Linkėjimai“ (1998). Viešose Vilniaus vietose, kavinėse, baruose ir pasilinksminimuose menininkas filmuoja sutiktus žmones, į kamerą perduodančius linkėjimus.

Užfiksuotų linkėjimų amplitudė – didžiulė: čia telpa ir noras pasipuikuoti intelektualumu, ir tikrų tikriausi nusišnekėjimai. Kai kurie jų atrodo simptomiški devintojo dešimtmečio pabaigai, mat gausiai linkima materialinės gerovės ir pinigų. Triukšmingas linkėjimų fonas, tamsi aplinka žiūrovams leidžia pasijusti sunkiai tarpusavyje susišnekėti galinčiais vakarėlio dalyviais, tarp kurių – ir legendinis avangardinio kino kūrėjas Jonas Mekas.

Dainius Liškevičius | MO muziejus
Žygimantas Augustinas | MO muziejus

Karališkas vardas padiktavo kūrybos kryptį

Žygimantas Augustinas | MO muziejus

Meno daktaras, tapytojas ir grafikas Žygimantas Augustinas mėgsta ironiją, ypač autoironiją, o tobulu atveju ją supina su istorinėmis fantazijomis. Save sutapatinęs su Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, beveik bendravardžiu Žygimantu Augustu, menininkas kuria pseudoistoriją ir čia pat kelia klausimus, koks mūsų santykis su praeitimi, kodėl ir kokie mes esame, taip visiškai rimtai imdamasis gvildenti tapatybės temą.

Senųjų meistrų stiliumi, o tiksliau – vizualiai cituodamas garsųjį renesanso dailininką Luką Kranachą, – Ž. Augustinas nutapė Lenkijos ir Lietuvos valdovų Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos portretus. Kūrėjas juos ironiškai titulavo savo karališkaisiais tėvais, o geriau įsižiūrėjus nesunku karališkoje poroje įžvelgti ir paties dailininko bruožus.

Bona Sforca MO parodoje pasirodo ir dar viena forma – netikėtai supanašėjusi su prezidente Dalia Grybauskaite. Šį darbą autorius kuria remdamasis pseudomoksliniu kraniometrijos metodu, pagal kurį žmogaus kaukolės formų pagrindiniai taškai tampa portreto atspirties tašku.

Humoras padeda permąstyti simbolius

Žygimanta Augustinas | MO muziejus

Savo „tėvui“ Žygimantui Senajam 550-ųjų gimimo metinių proga Žygimantas Augustinas dovanoja ir Valdovų rūmus. Menininkas pateikė kruopščiai parengtą pastato rekonstrukcijos projektą, surengė jo svarstymą su profesionalia komisija. Architekto brėžiniai ir komisijos protokolas tampa meno kūrinio dalimi ir papildo į auksuotus rėmus įkomponuotą ant absurdo ribos balansuojantį Sporto rūmų bei jau atstatytų Valdovų rūmų hibridą. Kyla klausimas – kaip saugome ar kuriame miesto ir valstybės simbolius?

Paroda „Vilniaus pokeris“ sufleruoja, kad laisvoje valstybėje galime permąstyti ir perkonstruoti savo simbolius arba paversti juos žaidimu. Tą padarė ir Kipras Krasauskas, kunigaikščiui Gediminui padovanojęs šviesos kardą iš „Žvaigždžių karų“ filmų epopėjos.

Žygimanta Augustinas | MO muziejus
Vilniaus pokeris | MO muziejus
Vilniaus pokeris | MO muziejus

Kai kurie neoficialūs, bet lengvai atpažįstami simboliai reikalauja akistatos su ne visuomet patogiomis miesto atminties bei tapatybės pusėmis. Tokią ironišką akistatą pasiūlo tapytojas ir scenografas Vytautas Tomaševičius, nevegiantis socialinių ir politinių temų. MO parodoje eksponuojamas paveikslas „Trajektorija“ (2020) priklauso V. Tomaševičiaus ciklui apie Lazdynų rajoną, kuriame autorius gimė ir užaugo. Jame jungiasi sovietmečio aplinka ir dabartis, praeities istorijos sąveikauja šiuo metu čia gyvenančių žmonių buitimi.

„Trajektorijoje“ greta nespalvotų, akivaizdžiai praeičiai priklausančių daugiabučio ir televizijos bokšto pavaizduotas Teksaso reindžerį primenantis vyras su „Maximos“ maišeliu. Šitaip autorius ironikai žvelgia į lietuvių norą tapatintis su vakariečiais, vis dar gyvenant sovietiniuose monolitiniuose butuose.

MO muziejaus didžioji paroda „Vilniaus pokeris“ – iki sausio 28 d. Projektas yra Vilniaus 700 metų jubiliejaus programos dalis.

Generated with Avocode.fb Generated with Avocode.Path 39 Generated with Avocode.Path 40 Generated with Avocode.Group 59Rectangle 62Path 41 Generated with Avocode.Group 58Path 37Path 38 Pasidalink:
Paieška