Architektūros istorikė M. Drėmaitė: „Vilnius – nebaigtų urbanistinių idėjų miestas“

MO muziejus Įkvėpimai
Marija Drėmaitė | Menas kurti Vilnių | MO muziejus

„Vilnius – moderni sostinė. Tokį urbanistinį miesto tikslą turėjo kiekviena miesto valdžia“, – teigia architektūros istorikė Marija Drėmaitė. Ji pasakojimų cikle „Menas kurti Vilnių“ naujomis istorijomis praplečia mažąją MO parodą „Sunkus amžius: Vilnius, 1939–1949“.

Taigi koks Vilnius buvo tuomet ir kaip jo architektūra keitėsi?

Per šį laikotarpį Vilniuje pasikeitė penkios valdžios. Ir kiekviena valdžia turėjo kitokius įsivaizdavimus, kokia ta sostinė turėtų būti. Marija Drėmaitė

Vilniui – sostinės verta išvaizda

Parodoje „Sunkus amžius: Vilnius, 1939–1949“ pasirinktas neįprastas iš pirmo žvilgsnio laikotarpis architektūros istorikei yra įdomus.

„Per šį laikotarpį Vilniuje pasikeitė penkios valdžios. Ir, kiek man teko tyrinėti urbanistinį šių visų valdžių požiūrį į miestą, jos visos norėjo miestą pasisavinti, suteikti miestui sostinės vertą išvaizdą. Bet kiekviena valdžia turėjo kitokius įsivaizdavimus, kokia ta sostinė turėtų būti“, – teigia M. Drėmaitė.

Kalbėdama apie miesto pakeitimus, kuriuos atliko visos valdžios, M. Drėmaitė daugiausia dėmesio skiria ne trumpojo laikotarpio pasikeitimams (gatvių pavadinimų keitimai, vienų paminklų nukėlimas, naujų pastatymas), o ilgojo laikotarpio urbanistiniams pertvarkymams. Kokie jie buvo?

Neigiamas požiūris į carinės okupacijos urbanistiką

Paroda | Sunkus amžius | Vilnius | MO muziejus

„Visos valdžios turėjo bendrą viziją – modernizuoti Vilnių. Pertvarkyti ir iš esmės padaryti jį patogų gyventi. Visgi skyrėsi visų valdžių požiūris į senąjį miestą – ar jį palikti kaip paminklą, ar jį iš esmės radikaliai pertvarkyti, kurti skverus, apželdinti“, – pastebi M. Drėmaitė.

„Mes galime matyti, kad Vilniaus lietuviai ir Vilniaus lenkai turėjo labai neigiamą požiūrį į carinės okupacijos architektūrinius ir urbanistinius ženklus Vilniuje. Į šį laikotarpį buvo žiūrima panašiai kaip ir 1990-aisiais atgavus Lietuvos Nepriklausomybę buvo žiūrima į sovietinį palikimą. Jo reikia atsikratyti, apsivalyti“, – pasakoja M. Drėmaitė.

Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad ypač lenkų menotyrininkai ir paveldosaugininkai ne kartą tarpukariu skelbė idėjas, kad Vilnių reikia apvalyti nuo carinių apnašų ir išryškinti karalių miesto didybę, grožį, kurį carinė okupacija sugadino, arba atkurti LDK miestą.

Paroda | Sunkus amžius | Vilnius | MO muziejus
Sunkus amžius | Mažoji paroda | MO muziejus

Modernizuoti Vilnių

Sunkus amžius | Mažoji paroda | MO muziejus

M. Drėmaitė pasakoja, kad Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, kuris Lietuvai atgavus Vilnių, 1939 metų spalį buvo paskirtas Vilniaus miesto architektu, LDK Vilniuje norėjo išryškinti lietuviškumo aspektą. Jo manymu, senamiestis turėjo likti kaip reliktas, vientisas urbanistinis paveldas gynybinės sienos ribose.

„Įdomu tai, kad Landsbergis-Žemkalnis sutarė su ankstesniais lenkų urbanistais, kad miestas nebeišsitenka Senamiestyje, ir reikia kurti naują miesto centrą Naujamiestyje. Būtent ant Mindaugo gatvės kalvos – Mindaugo, Ševčenkos, Švitrigailos gatvių rajone. Reikia aukštutiniame mieste kurti modernų miesto centrą, kurį būtų galima vystyti. Iš tiesų, negailint jokio architektūrinio paveldo, kurti naują centrą“, – pasakoja M. Drėmaitė.

O sovietai turėjo šiek tiek kitokią viziją. Jie taip pat norėjo modernizuoti miestą, pritaikyti jį šiuolaikiniam gyvenimui, tačiau norėjo gerinti ir senamiestį, pritaikyti jį gyventi bei modernizuoti.

„Įdomu tai, kad ir karo, ir pokario, kuris yra labai sudėtingas laikotarpis, metais idėjos, kaip modernizuoti miestą, niekur nedingo“, – teigia architektūros istorikė. Negana to, M. Drėmaitė priduria, kad karo sugriovimai, nors yra labai negatyvus dalykas su daug fizinės ir dvasinės žalos, gali būti panaudojami miesto modernizacijai ir jų savotiškai netgi buvo laukiama.

Vilnius – nebaigtų urbanistinių idėjų miestas

Paroda | Sunkus amžius | Vilnius | MO muziejus

„1939–1949 m. buvo be galo daug idėjų, tik dauguma jų liko ant popieriaus. Jos nėra efemeriškos, jos yra užfiksuotos, tačiau darbų atlikta buvo mažai. Tai rodo, kad valdžios keitėsi labai greitai, o kartu su jomis – ir idėjos. Ilgųjų miesto transformacijos procesų urbanistikoje niekas nesugebėjo įgyvendinti“, – priduria M. Drėmaitė

Dėl to Vilnius yra nebaigtų urbanistinių idėjų, fragmentiškas miestas. „Kiekviena valdžia, besikeičiantys istoriniai laikotarpiai paliko daug sluoksnių. Dabar miestą galime skaityti ir sluoksniais versti kaip knygą“, – apibendrina architektūros istorikė.

Paroda | Sunkus amžius | Vilnius | MO muziejus

Pilnas Marijos Drėmaitės video pasakojimas

Kaip keitėsi Vokiečių gatvė, kaip planuota Lukiškių aikštė ir kitos miesto erdvės – pamatykite ir išgirskite Marijos Drėmaitės pasakojime.

Taip pat kviečiame atrasti ir kitus „Menas kurti Vilnių“ pasakojimus:

O norintys daugiau sužinoti apie parodą „Sunkus amžius: Vilnius, 1939–1949“, išgirsti įvairius pasakojimus apie Vilnių ir pamatyti virtualią ekskursiją su parodos kuratore Giedre Jankevičiūte, viską galite atrasti čia:

Generated with Avocode.fb Generated with Avocode.Path 39 Generated with Avocode.Path 40 Generated with Avocode.Group 59Rectangle 62Path 41 Generated with Avocode.Group 58Path 37Path 38 Pasidalink: