Lietuvos kūrėjai – apie patirtis Žilvino Kempino gipso kaukių dirbtuvėse
Kovo 2–osios vakarą atidarėme Niujorke gyvenančio ir kuriančio menininko Žilvino Kempino gipso kaukių paroda „Portretai-fosilijos 2023“. Naujoji paroda lankytojams suteikia galimybę netikėtu kampu pažvelgti į pažįstamus veidus: gipso kaukėse įamžintas visas būrys Lietuvoje žinomų kūrėjų, kurie projekto „Portretai-fosilijos“ dalimi pirmąsyk tapo prieš 27–erius metus.
Projektą „Portretai–fosilijos“ Žilvinas Kempinas pratęsė praėjus beveik trims dešimtmečiams nuo pirmojo kaukių liejimo proceso. Tąsyk, 1996–aisiais, nedideliame kūrybine studija tapusiame bute Vilniaus senamiestyje gipso fosilijomis virto apie septynias dešimtis menininko bendražygių, kurių dauguma dabar – garsūs teatro, šokio, kitų meno sričių atstovai.
Didžiajai daliai dešimtajame dešimtmetyje nulietų kaukių nebuvo lemta išlikti, tačiau mūsų didžiojoje parodoje „Rūšių atsiradimas. 90–ųjų DNR“ eksponuotos trys išsaugotos gipso atliejos paskatino Ž. Kempiną sugrįžti prie idėjos projektą pratęsti. Šitaip 2023–iųjų vasarį bohemišką studiją pakeitė MO holas, kuriame įkurtoje dirbtuvių erdvėje vėl įamžintas beveik šimtas veidų.
Nuo laidotuvių repeticijos iki meditacijos
„Portretų-fosilijų 2023“ dalyviai, 1996–aisiais pirmąsyk nusilieję kaukes, kone vienbalsiai sutiko – nors atkurtose dirbtuvėse liejimo procesas buvo ženkliai paprastesnis ir malonesnis, po penkis kilogramus sveriančia, aklinai veidą uždengiančia gipso mase praleidus keletą minučių aplanko stiprūs pojūčiai. Vieni dirbtuvių dalyviai patirtį pusiau juokais gretino su laidotuvių repeticija, kitiems gipse praleistas laikas tapo meditatyvia refleksijų erdve ar iššaukė prisiminimus.
Drabužių dizainerė, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė prisiminė, kad 1996–aisiais kaukę pavyko nusilieti tik trečio bandymo metu – nugalėti baimę anuomet, anot menininkės, padėjo tik užsispyrimas ir noras įsiamžinti kartu su bičiuliais.
„Pirmąjį kartą gipsas buvo šaltas, šlapias, skystas, sunkus – atrodė, kad žemė užpilta ant veido ir mane laidoja, apėmė klaustrofobija. Tačiau aš esu užsispyrusi – kaukės idėja man labai patiko, žinojau, kad ji bus eksponuojama parodoje drauge su kitais senais pažįstamais, norėjosi šį procesą įveikti iki galo. Džiaugiuosi, kad visi įsiamžinome, matau, kad daugelis mūsų esame visai nepasikeitę“, – sakė S. Straukaitė.
Aktorius Arūnas Sakalauskas džiaugėsi, kad antras kartas liejantis kaukę buvo gerokai trumpesnis ir jau pažįstamas – tai padėjo nugalėti nerimą.
„Pirmąjį kartą buvo daugiau nežinomybės, o vėliau – ir pažinimo jausmo. Net gipsas buvo kitoks, procedūra truko ilgiau, ne visi ją iškęsdavo. Dabar viskas – gerokai paprasčiau: ateini į muziejų ir tampi fosilija! Bet baimė išliko ta pati. Gipsui pradėjus stingti supranti, kad jis lyg drėgna žemė prisiklijuoja prie tavo veido, aplink skamba muzika, susispietę žiūrovai… Ne veltui juokavome, kad jie galėtų pagiedoti – procesas priminė linksmą laidotuvių repeticiją“, – juokėsi A. Sakalauskas.
Aliuzija į pomirtines kaukes
Režisierius Oskaras Koršunovas kaukių liejimo procesą įvardino kaip ritualą, atnešantį vidinį pokytį, ir juokais siūlė menininkui pavadinti jį terapija, galinčia pagydyti nuo įvairių ligų
„Neįtikėtina save pamatyti režisieriaus Ginto Smilgos filmuotoje medžiagoje, o su gipso liejimu aplankė ir dar stipresni prisiminimai. Atsimenu, kad 1996–aisiais viskas vyko daug nuožmiau, kaip ir pridera dešimta, dešimtmečiui: gipsas buvo sunkesnis, greičiau stingo, reikėjo jį traukti nuo veido vos ne įsispyrus kojomis“, – prisiminė režisierius.
Anot O. Koršunovo, projektas „Portretai-fosilijos“ yra lygiagrečiai susijęs tiek su mirtimi, tiek su atmintimi bei išlikimu.
„Nors pats gipsas – laikinas ir trapus, tapęs kauke jis sukuria amžinybės iliuziją, o paties proceso rituališkumas man siejasi su senovės Egipto mumijomis, mirties kaukėmis. Matydamas šias fosilijas susimąstai apie tai, kaip viskas laikina. 1996–aisiais mums atrodė, kad esame nemirtingi, o dabar, kai taip nebeatrodo, toks mūsų visų susiėjimas, projekto kartojimas su tais pačiais žmonėmis yra labai prasmingas“, – kalbėjo menininkas.
Menotyrininkei Laimai Kreivytei, kaukę Ž. Kempino dirbtuvėse nusiliejusiai pirmą kartą, gipso atliejos taip pat sukėlė asociacijas su pomirtinėmis kaukėmis ir paskatino svarstyti, kame slypi kiekvieno iš mūsų gyvumas.
„Išlietas atvaizdas, nors ir tikslus, vis tiek yra labai keistas. Kaukė lyg ir atspindi esminius mūsų bruožus, bet jos nėra tai, kas mes esame – juk žmogaus gyvumas slypi akyse, žvilgsnyje, kontakte su kitu. Paradoksalu ir tai, kad ten – mano kaukė, bet aš jos neatpažįstu. Tuo tarpu liejimo metu apima jausmas, kad kelioms minutėms pavirsti daiktu, nuo tavęs mažai tepriklauso – tarytum pabūni mirusi, o po to tau vėl leidžia kvėpuoti“, – svarstė L. Kreivytė.
Netikėti susitikimai ir avantiūros MO hole
Atkurtose Ž. Kempino dirbtuvėse MO muziejaus hole apsilankė ne tik pirmojo projekto dalyviai – gipso atliejas menininkas taip pat kūrė tiek naujiems bendražygiams, tiek žmonėms, prieš tris dešimtmečius nespėjusiems sudalyvauti liejimo procese.
Tarp jų – dailėtyrininkas Alfonsas Andriuškevičius, dešimtajame dešimtmetyje galerijoje „Jutempus“ (dab. „Kablys“) vykusią pirmąją Ž. Kempino gipso kaukių parodą prisimenantis kaip išskirtinį reiškinį Lietuvos dailės istorijoje.
„Šie Žilvino darbai man priminė romėnų meną, kuriame svarbus elementas yra kaukės ir portretai ant sarkofagų. Su kaukėmis susijęs ir kitas prisiminimas – prieš kelis dešimtmečius lankiausi Švedijoje, kur viename mažame privačiame muziejuje išvydau Frydricho Nyčės pomirtinę kaukę. Jos vaizdinys mane stipriai sukrėtė. Tai buvo ypatinga atmosfera: vakaras, tamsa, mažytis muziejus ir balta Nyčės kaukė… Nuo to laiko Žilvino paroda man asocijuojasi su romėnų menu, Nyče ir nuolat lydinčia mintimi, kad lietuvių dailėje šito dar nebuvo“, – kalbėjo dailėtyrininkas.
Muzikantas Andrius Mamontovas atskleidė visuomet puoselėjęs svajonę turėti savo kaukę – tam jį įkvėpė legendinio muzikanto David’o Bowie išleista kaukių serija. Tiesa, išvydęs savo gipso atlieją A. Mamontovas teigė savęs joje neatpažinęs.
„Be abejonės, save visada matai kitaip, negu yra iš tikrųjų. Niekada nematome savęs iš šalies trimatėje erdvėje, todėl labai įdomu tokią kaukę pastudijuoti – kitaip pamatyti atvaizdą, kurį pažįsti veidrodyje, žinai, kaip jis atrodo nuotraukoje. Fiziškai pamatyti save tokį, koks esi regimas kitų žmonių – labai įdomi patirtis“, – svarstė A. Mamontovas.
Žurnalistą Rytį Zemkauską galimybė tapti fosilija užklupo netikėtai – R. Zemkauskas pasakojo į MO muziejų užsukęs pamatyti parodų ir visai nesitikėjęs, kad pats taps naujos parodos eksponatu.
„Ypač smagu, kad ši patirtis pavyko ekspromtu – tokius nuotykius labai mėgstu. Smagu, kad Žilvinas atskrido į Lietuvą, gera jį vėl matyti – tai žmogus, kurio kūrybą labai vertinu, ir manau, kad šio Niujorko Lietuvoje turi būti dar daugiau. Taip pat džiaugiuosi, kad MO muziejus gipso kaukių dirbtuves pavertė patirtiniu reiškiniu, kurį žmonės galėjo gyvai stebėti patys“, – įspūdžiais dalijosi žurnalistas.
Žilvino Kempino gipso kaukių paroda „Portretai-fosilijos 2023“ (kuratorės – Miglė Survilaitė ir Aušra Trakšelytė) MO muziejaus mažojoje salėje vyks iki rugpjūčio 6 dienos.
