Žilvinas Kempinas. Portretai-fosilijos 2023

Žilvinas Kempinas, lietuvių menininkas, gyvenantis ir kuriantis Niujorke, 1996 metais įgyvendino projektą „Portretai-fosilijos“. Jo metu menininko dirbtuvėse gipso kaukes liejosi šiuo metu gerai visuomenėje žinomi tapytojai, šokėjai, režisieriai. Per porą dešimtmečių išliko tik keturios kaukės iš maždaug 70-ies bei režisieriaus Ginto Smilgos filmuotas liejimo procesas.

Po daugiau nei 27 metų bus atnaujinamos dirbtuvės, o jų metu nulietos kaukės – eksponuojamos parodoje „Portretai-fosilijos 2023“. Nebylios gipso kaukės tradiciškai buvo naudojamos garsių mirusių asmenybių atvaizdui užfiksuoti, tačiau Kempinui jos ne tik reiškia atminties išsaugojimo temą, bet šių dienų kontekste atskleidžia pakitusį laiką – selfie kultūrą.

Projektas „Portretai-fosilijos 2023“ yra prielaida grįžti į vis dar nuosekliai neištirtą Lietuvos dailės istorijos laikotarpį – XX a. 10-ąjį dešimtmetį. Šiandien rekonstruojant 1996 metais vykusį projektą, nesiekiama laiko atkurti, kartoti, sustabdyti ar sugrąžinti. Bandoma pa(si)tikrinti pakitusį kontekstą.

Projekto sandara išliko ta pati, visgi kai kurios detalės kito: kaukių liejimo dirbtuvės iš buto Vilniaus senamiestyje persikraustė į MO muziejų ir tapo viešos; režisierius Gintas Smilga, fiksavęs abu liejimo procesus, videokamerą iškeitė į išmanųjį telefoną. Žinoma, svarbiausias yra veidų ir asmenų pokytis.

Kempinas lieja gyvų žmonių veidus, o atliejas vadina fosilijomis – suakmenėjusiomis organizmų liekanomis arba jų atspaudais uolienose. Nebylūs žmonių užmerktomis akimis dokumentai 2023 metų projekte kalba apie (auto)portreto pokytį skaitmeninių vaizdų produkavimo amžiuje, pakitusį požiūrį į savęs reprezentavimą ir identifikavimą. 1996 metais, kai vaizduojamasis menas Lietuvoje išgyveno pereinamąjį, lūžio laikotarpį, (auto)portretas buvo nepopuliarus žanras, o šiandien yra priešingai –  tai neatsiejama kasdienybės dalis. Vienspalvės įvairių asmenų veidų atliejos šioje parodoje tapatumo atžvilgiu yra gerokai iškalbingesnės už milijonus spalvotų skaitmeninių vaizdų. Be to, tokiame kūrinyje nėra primetamas subjektyvus menininko žvilgsnis, tik sukuriama situacija pamatyti tikrąjį „aš“. Žiūrovams judant erdvėje portretai vizualiai atgyja – atvirkštiniame šviesos ir šešėlių žaisme jie iš negatyvo virsta pozityvu. 

Menininkas šiandien geriausiai žinomas dėl oparto ir minimalistinių estetikos principų taikymo, dėl naudojamų priemonių bei medžiagų – tokių kaip kasetinės vaizdo juostos, ventiliatoriai, šviesa ir jų deriniai erdvėje. MO muziejuje pristatomame rekonstruotame 1996 metų projekte „Portretai-fosilijos“ taip pat matyti menininko kūrybai būdinga raiška, apimanti laiko, vietos ir judėjimo erdvėje suvokimą. Šįkart Kempinas mus nukelia į ankstyvąjį savo kūrybos etapą – tai vienas paskutinių jo kūrinių prieš išvykstant gyventi ir kurti į Niujorką.

Menininkas – Žilvinas Kempinas
Kuratorės: Miglė Survilaitė, Aušra Trakšelytė
Operatorius – Gintas Smilga
Dirbtuvių koordinatorė – Agnė Kuprytė
Architektai ir dizaineriai – DADADA studio

Parodą įrengė Dominykas Šavelis