Ilgiuosi, nežinau ko. Parodos atidarymo pokalbis

Nauja mažoji MO paroda „Ilgiuosi, nežinau ko“ žvilgsnį kreipia į emocinę ir egzistencinę įtampą, kurią sukelia aplinkos pokyčiai. Nežinia ko ilgesys čia – jausmas, kuris apibrėžia vis dažniau atsirandantį nerimą dėl didėjančių klimato pokyčių: augančio karščio, orų nestabilumo, nevaldomų stichijų ir kt. Meno kūriniai parodoje kviečia tyrinėti asmeninį santykį su gamta ir savo aplinka, čia pat jį apsvarstant iš globalesnės perspektyvos.

Lapkričio 14 d. 18.30 val. MO ir „Vilnius – Europos žalioji sostinė 2025“ pristato parodos atidarymo pokalbį „Ilgesys ir nerimas – santykio su gamta palydovai?“. Pokalbyje žmogaus santykį su gamta panagrinėsime per meno, psichologijos ir aplinkosaugos prizmę: aptarsime meno vaidmenį santykyje su savo aplinka ir jos karta, pasigilinsime į sparčiai plintantį eko-nerimo reiškinį, pasimatuosime asmeninės ir bendros atsakomybės ribas.

Kaip šios temos skleidžiasi Lietuvos menininkų darbuose? Ar aplinkos pokyčių keliamas nerimas dažniau paralyžiuoja, ar skatina veikti? Ko galime imtis asmeniniu ir bendruomenės lygmeniu, kad nežinia ko ilgesys netaptų ilgalaikiu kaltės jausmu? Apie tai klimatologo Silvestro Dikčiaus moderuojamoje diskusijoje pasikalbės parodos kuratorius, menotyrininkas Marius Armonas, menininkė Aurelija Maknytė, aplinkosaugos žurnalistė Rugilė Matusevičiūtė ir psichologas Gediminas Tumėnas.

Diskusiją inicijuoja „Vilnius – Europos žalioji sostinė 2025“.

Naujoje mažojoje parodoje „Ilgiuosi, nežinau ko“ nagrinėsime žmogaus ir gamtos santykį. Pasitelkę modernaus ir šiuolaikinių menininkų kūrinius kelsimus klausimus, susijusius su asmeniniu santykiu su gamta, lokalia aplinka ir galima baime ar nerimu dėl globalios mūsų ateities. Parodoje sieksime atskleisti daugialypį ir dažnai prieštaringą santykį tarp įvairių gyvybės formų bei svarstysime galimas ateities perspektyvas.