10 Lietuvos fotografijos istorijų. Violeta Bubelytė

Sovietmečiu kaltinta net pornografija, menininkė kuria moters vidinį pasaulį perteikiančias fotografijas. Lyginama su žymių feminisčių meno kūrėjų darbais, V. Bubelytė savo kūriniuose vaizduoja drovias, susimąsčiusias, jautrias ir stiprias moteris-personažes.

Fotografė Violeta Bubelytė (g. 1956) į Lietuvos fotografijos istoriją įėjo kaip drąsių autoaktų autorė. 9-ojo dešimtmečio pradžioje, kai fotografijoje dominavo vyriška kompanija, menininkė pradėjo eksponuoti apie įvairialypį vidinį moters pasaulį kalbančias fotografijas. 

Viktorija Bubelytė | Aktas 44 | MO kolekcija | MO muziejus
Viktorija Bubelytė | Aktas 30 | MO kolekcija | MO muziejus

Violeta Bubelytė 
Aktas 44, 1990
MO muziejaus kolekcija

Violeta Bubelytė
Aktas 30, 1984
MO muziejaus kolekcija

Sovietmečiu net kaltinta pornografija

Violeta Bubelytė | Aktas 56 | MO kolekcija | MO muziejus

Violeta Bubelytė
Aktas 56, 1993
MO muziejaus kolekcija

Prieš objektyvą menininkė atsistojo pati, nes taip nereikėjo samdytis pozuotojų, o ir intuityviai įgyvendinti savo pačios kūrybinius sumanymus buvo paprasčiau. Nors sovietmečio pabaigoje buvo pasipiktinusių ir menininkę kaltinusių pornografija, iš tiesų Bubelytės kadrai neturi jokios erotinės auros. 

Nuogumą menininkė renkasi kaip galimybę atsiriboti nuo socialinių ar kultūrinių reikšmių, kurias nesąmoningai priskiriame žmogui išvydę jo drabužius. Fotografė mėgsta pabrėžti, kad „netyrinėja ir nefiksuoja savęs“, o kuria personažus. 

Jos darbuose matome daugybę tų pačių, tačiau ir tokių skirtingų moterų – drovių, susimąsčiusių, jautrių ir stiprių. Dažnai jos atvaizdai susidvejina ar susitrejina net tame pačiame kadre, bendrauja vieni su kitais arba sąmoningai atsiriboja.

Fotografijos lyginamos su žymių feminisčių darbais

Viktorija Bubelytė | Aktas 46 | MO kolekcija | MO muziejus

Violeta Bubelytė
Aktas 46, 1990
MO muziejaus kolekcija 

Menotyros lauke menininkės kūryba dažnai prisimenama kalbant apie lietuvišką feministinį meną. Bubelytės siekis moterį vaizduoti pirmiausia kaip mąstantį ir jaučiantį savarankišką žmogų, o ne patrauklų bedvasį kūną, leidžia jos fotografijas lyginti su žymių feministinio meno kūrėjų darbais. 

Bubelytė renkasi nepaisyti aplinkinių nuomonių, eiti savo keliu ir drąsiai stoja į akistatą su žiūrovų žvilgsniu, kviesdama susimąstyti apie nuolat moterims keliamus išvaizdos standartus.

Naujose fotografijose – daugiau teatrališkumo 

Naujausioje Bubelytės kūryboje, sukurtoje jau XXI amžiuje, menininkė išliko ištikima savo kūrybos principui kurti monospektaklius. 

Bėgant metams pasikeitęs kūnas Bubelytei suteikė distanciją nuo savęs pačios, daugiau pasitikėjimo savimi, galimybių atsipalaiduoti ir pasakoti istorijas.

Fotografijose nebėra jaunystei būdingo trapumo, bet atsiranda daugiau erdvės teatrališkumui ir žaismingumui. Menininkė toliau varijuoja mėgstamais renesanso epochos motyvais – uždangomis, šydais, veidrodžiais, kuria tapybišką fotografiją. 

Jos kūryba tampa vis geriau žinoma ir įvertinta ne tik Lietuvos, bet ir Europos mastu.