10 Lietuvos fotografijos istorijų. Rimaldas Vikšraitis
Lietuvos fotografijoje kaimo gyvenimas yra dažnas motyvas, tačiau jį fiksavę fotografo Rimaldo Vikšraičio (g. 1954) kadrai – išskirtiniai. Juose nerasite kitiems autoriams būdingo gamtos idealizavimo ar senųjų tradicijų įamžinimo.
Rimaldas Vikšraitis
Pavargusio kaimo grimasos, 1999, 2001
MO muziejaus kolekcija
Kaimo žmonių gyvenimas be romantikos
Vikšraitis fotografuoja tamsiąją lietuviško kaimo pusę – skurdą, alkoholizmą, žmogiškojo orumo praradimą. Kadangi priešais Vikšraičio fotoobjektyvą atsiranda jo kaimynai ar pažįstami, jie mielai pozuoja ir nesidrovi savo buities bei gyvenimo būdo. Siekdamas didesnio efekto, autorius nevengia surežisuoti groteskiškų, teatrališkų mizanscenų.
Vikšraičio cikluose „Pavargusios kaimo grimasos“ ir „Vienkiemio godos“ ryškėja paprastas kaime gyvenančių žmonių santykis su juos supančia tikrove. Jiems mirtis jau seniai tapusi įprasta kraštovaizdžio dalimi. Todėl fotografo įamžinamose atgrasiose skerstuvių scenose iškyla žmogaus, kaip tokios pat gyvuliškos ir trumpaamžės būtybės, metaforos.
Kituose kadruose, fiksuodamas šioje aplinkoje gyvenančius vaikus, menininkas kalba apie negailestingą vaikystę ir karta iš kartos besisukantį skurdo ratą.
Moralinis nuosmukis ir neviltis
Rimaldas Vikšraitis
Vienkiemio godos, nedatuota
MO muziejaus kolekcija
Vikšraičio nuotraukose ryškėja ne tik moralinis nuosmukis, bet ir tyli kaimo gyventojų neviltis.
Ciklo „Vienkiemio godos“ kadruose autorius atsitraukia toliau nuo fotografijų subjektų ir leidžia žiūrovams į juos pažvelgti iš tolimesnės perspektyvos. Herojų vargus tik dar labiau išryškina niūri rudeniška Lietuvos gamta.
Vikšraičio kūryba 2009 metais buvo įvertinta tarptautiniu mastu – didžiausiame Europos fotografijos festivalyje „Les Rencontres des Arles Photographie“ Prancūzijoje jis buvo apdovanotas kaip „Metų atradimas“.
