Susipažink su viktorinoje naudotais kūriniais, jų autoriais bei istorijomis

Alina Szapocznikow – lenkų skulptorė, išgyvenusi Holokaustą. Ji radikaliai permąstė skulptūrą – kūryboje pasitelkė poliuretaną, poliesterį, skirtingas hibridines medžiagas. Kūryboje ji apmąstė mirties, ligos, laikinumo, moters tapatybės temas, jas perteikdama savo kūno dalių liejiniais, virstančiais įvairiais buitiniais objektais (lempomis, peleninėmis, pagalvėmis ir kt.). Menininkė žavėjosi siurrealizmo, naujojo realizmo ir popmeno idėjomis. Szapocznikow kūryba pristatyta MoMA muziejuje (Niujorkas),  WIELS šiuolaikinio meno centre (Briuselis), Pompidou centre (Paryžius) ir kt.

Andrzej Wróblewski gimė ir augo Vilniuje, žymios dailininkės Krystynos Wróblewskos ir Stepono Batoro universiteto profesoriaus Bronisławo Wróblewskio šeimoje. Andrzej Wróblewski laikomas vienu ryškiausiu Lenkijos pokario menininku. Dailininkas kūryboje pateikė išskirtinį požiūrį į karo, mirties, istorinę atminties tematiką. Didelę įtaką jo kūrybai padarė siurrealizmas, abstrakčioji dailė.

Andrzej Wajda yra vienas ryškiausių kino režisierių pasaulyje, žinomas kaip filmų „Kanalas“ (1957), „Pelenai ir deimantas“ (1958) ir „Katynė“ (2007) autorius. Sudėtinga Lenkijos istorinė tematika, karo siaubas, ideologinė priespauda ir žmogaus moralinis apsisprendimas – pagrindinės jo filmų temos. Wajdos filmai yra pelnę „Auksinę palmės šakelę“, Berlyno kino festivalio „Auksinį lokį“ ir daugelį kitų apdovanojimų, už visą savo kūrybą režisierius yra gavęs Europos kino akademijos apdovanojimą bei „Oskarą“ už viso gyvenimo pasiekimus.

Šį autoportretą Andrzejus Wróblewskis nutapė 1949-aisiais, būdamas 22-ejų. Vos po 7-erių metų tapytojas mirė, būdamas 29-erių. Tačiau jo kūrybinis palikimas labai reikšmingas. Savo darbuose A. Wróblewskis kalbėjo apie karo nusikaltimus, mirtį ir netektis, ėmėsi skaudžių istorinių temų.

Kūrinys nuotraukoje:
Andrzejus Wróblewskis
Autoportretas, (Autoportretas geltoname fone), 1949
Drobė, aliejus, 90×60 cm
Starakų šeimos kolekcija
© Andrzej Wróblewski Foundation

Ryčio Šeškaičio nuotrauka

Kūrinys nuotraukoje (dešinėje):
Roman Cieślewicz
Alina Szapocznikow su skulptūrų serija „Suasmeninti augliai“, Malakoff studijoje, Prancūzijoje, 1970

Jono Balsevičiaus nuotrauka

Kūrinys nuotraukoje:
Alina Szapocznikow
Autoportretas
Hauser&Wirth kolekcija

Ryčio Šeškaičio nuotrauka

Pasibaigus karui Andrzejus Wajda pradėjo studijuoti tapybą Krokuvos dailės akademijoje, tačiau greitai atrado aistrą kinui. Baigė studijas Lodzės kino mokykloje ir 1955 m. pastatė pirmąjį vaidybinį filmą „Karta“. Jau už antrąjį savo filmą Kanų kino festivalyje pelnė „Sidabrinę palmės šakelę“, o vėliau jo sukurti filmai skynė dar svaresnius laimėjimus. 2000 m. kūrėjas apdovanotas JAV kino akademijos garbės „Oskaru“ už visą kūrybą.

Wajdos filmai neaplenkė ir Lietuvos – jie įkvėpė daugelį lietuvių režisierių, paskatino juos kalbėti apie mūsų šalies istoriją.

Ryčio Šeškaičio nuotrauka iš parodos „Sunkus amžius. Szapocznikow – Wajda – Wróblewski” ir A. Wajdos filmo „Karta“ viršelis.

Darbai, dėl kurių Andrzejus Wróblewskis iškart po mirties įėjo į istoriją, buvo 8-ių drobių serija Sušaudymai. Kaip baisiausiame sapne – vyrai, persuktais ir sulaužytais kūnais, pasitinka savo likimą. Mėlynos figūros A. Wróblewskio paveiksluose vaizduoja mirusiuosius, mėlyna – atšalusio kūno spalva.

Šiame, kaip ir kituose parodoje pristatomuose Sušaudymuose, Wróblewskis perteikia nacių vykdytų egzekucijų siaubą. Paprastų civilių žmonių žudynes dailininkas tapė remdamasis karo nuotraukomis ir asmenine patirtimi.

Kūrinys nuotraukoje:
Andrzejus Wróblewskis
Siurrealistinis sušaudymas, (Sušaudymas VIII), 1949
Drobė, aliejus, 130×199 cm
Varšuvos nacionalinis muziejus
© Andrzej Wróblewski Foundation

Jono Balsevičiaus nuotrauka

Karuselė atlieka svarbų vaidmenį keliuose Wajdos filmuose, pradedant Karta (1954): čia – tai atitiko karo realijas – ji stovi prie degančio Varšuvos geto sienos. Filmo herojai ir geto gyventojai mato, kaip elgiasi žiopliai-stebėtojai: leisdami laiką pramogų parke jie stebi naikinamą žydų kvartalą. Šis epizodas kreipia mus link vienos Wróblewskio Sušaudymų interpretacijos: mes, žiūrovai (nematomi egzekucijos liudytojai), žiūrime į aukas, bet jos tuo pat metu žiūri į mus; liaujamės buvę nematomi, atsitiktiniai praeiviai, nes mūsų elgesį vertina „kita pusė“. Taip pat karuselės motyvas atsiranda filmuose Viskas parduodama (1968), o po daugelio metų – ir Didžiojoje savaitėje (1995).

Šių filmų ištraukas gali pamatyti ir MO parodoje „Sunkus amžius. Szapocznikow – Wajda – Wróblewski”, 5-ame skyriuje.

Jono Balsevičiaus nuotrauka iš parodos „Sunkus amžius. Szapocznikow – Wajda – Wróblewski”.

Šiek tiek keista mintis, kad kojos liejinį kas nors galėtų laikyti autoportretu, ar ne? Bet Szapocznikow nusprendė būtent taip. Menininkė sakė, kad ši skulptūra – vienintelis tikras autoportretas! Tai pirmoji skulptūra, kurią menininkė išliejo pagal savo kūno dalį.

Ryčio Šeškaičio nuotraukos iš parodos „Sunkus amžius. Szapocznikow – Wajda – Wróblewski”

Kūrinys dešinėje:
Alina Szapocznikow
Noga / Koja, 1962
Gipsas, 20×50×63,5 cm
© ADAGP, Paris. Courtesy The Estate of Alina Szapocznikow / Piotr Stanislawski /
Galerie Loevenbruck, Paris / Hauser & Wirth. Photo Fabrice Gousset, courtesy Loevenbruck, Paris.

Nedidelis guašu tapytas Wróblewskio kūrinys Muziejus kupinas klausimų. Du vyriškiai žvelgia į išdarinėtas žmonių kūno dalis tarsi į muziejines vertybes. Jos išeksponuotos ant rausvos pakylos. Ar rausva spalva simbolizuoja kraujo balą? O gal prabangų aksomą? Vis dėlto, dailininkas nepateikia atsakymų.

Andrzejus Wróblewskis
Muziejus
Nedatuota
Popierius, guašas, 30×41,8 cm
Varšuvos moderniojo meno muziejus
© Andrzej Wróblewski Foundation

Cikle Herbariumas Szapocznikow suspaudė ne gėles, o savo pačios ir sūnaus Piotro kūno liejinius. Tuo metu menininkė kovojo su greitai plintančiu vėžiu ir daug mąstė apie kūną. Ji priėjo išvadą, kad žmogaus kūnas yra ir džiaugsmo, ir kančios šaltinis. Menininkė skausmingai suvokė, kad greitai jos pačios kūnas išnyks.

Kūrinys nuotraukoje:
Alina Szapocznikow
Herbier I [Zielnik I] / Herbariumas I, 1972
Poliesteris, polichrominė mediena, 40×48 cm
Krokuvos nacionalinis muziejus
© ADAGP, Paris. Courtesy The Estate of Alina Szapocznikow / Piotr Stanislawski /
Galerie Loevenbruck, Paris / Hauser & Wirth.

Jono Balsevičiaus nuotrauka

Wróblewskio Mėlynasis šoferis iš pirmo žvilgsnio atrodo artimas socialistiniam realizmui. Vaizduojamas plačiapetis darbininkas, fiziniu darbu pelnantis kasdienę duoną. Tačiau žinome, kad mėlyna spalva Wróblewskio paletėje labai reikšminga. Tai – mirusiųjų spalva, todėl ši mašina greičiau vaiduokliškas ekipažas, lekiantis gaisro pašvaistės link.

Kūrinys nuotraukoje:
Andrzejus Wróblewskis
Šoferis, (Mėlynasis šoferis), 1948
Drobė, aliejus, 89×120 cm
Privati kolekcija
© Andrzej Wróblewski Foundation

Ryčio Šeškaičio nuotrauka

Didžioji MO paroda „Sunkus amžius. Szapocznikow – Wajda – Wróblewski“ – kol kas didžiausias ir ambicingiausias MO muziejaus projektas, įtraukiantis 25 tarptautinius muziejus, galerijas ir privačias kolekcijas. Apie 120 kūrinių į šią parodą keliavo net iš 5 valstybių.

Paroda pristato trijų garsių pasaulio menininkų, reikšmingiausių Lenkijos pokario kūrėjų – kino režisieriaus Andrzejaus Wajdos (1926–2016), skulptorės Alinos Szapocznikow (1926–1973) ir tapytojo Andrzejaus Wróblewskio (1927–1957) kūrybą. Visi šie menininkai gimė panašiu metu, anksti neteko tėvų ir tapo karo nusikaltimų liudininkais bei dalyviais. Šie įvykiai ir trauminės patirtys paliko ypatingą žymę jų gyvenime ir kūryboje. Parodos kuratorė, legenda tapusi lenkų menotyrininkė Anda Rottenberg parodoje atskleidžia, kaip tie patys simboliai ir metaforos atsikartoja šių trijų menininkų kūryboje – tapyboje, kine, skulptūroje.

Paroda taip pat žymi istorinę akimirką – į Vilnių sugrįžta čia gimęs ir augęs tapytojas Andrzej Wróblewski. Šio dailininko ryšys su Vilniumi ir jo reikšmė XX a. antrosios pusės Lenkijos menui tapo pagrindine priežastimi surengti šią parodą MO muziejuje.

Parodos pavadinimas „Sunkus amžius“ pasiskolintas iš Alinos Szapocznikow 1956 m. skulptūros, įvaizdinančios paauglės figūrą. „Sunkus amžius“ tampa nuoroda tiek į sunkų ir tragišką istorinį laiką, tiek į vieną svarbiausių ir sudėtingiausių žmogaus brendimo laikotarpių – paauglystę.

Paroda įgyvendinama kaip parodos „Paauglystės perspektyva. Szapocznikow –– Wróblewski – Wajda“ variacija, kuri vyko 2018 m. vasarą Silezijos muziejuje, Katovicuose.

—

Paroda iš dalies finansuojama Lenkijos Respublikos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos tarptautinės kultūrinės programos lėšomis, pagal daugiametę 2017–2022 m programą NIEPODLEGŁA, kurią koordinuoja Adomo Mickevičiaus institutas. Sužinok daugiau: https://culture.pl/en