Apie MO parodą, VCO istorijas bei viktorinoje naudotus kūrinius

„Vilnius City Opera“ – laisvai mąstančių menininkų sambūris, įkurtas 2006-aisiais, kai režisierė Dalia Ibelhauptaitė, dirigentas Gintaras Rinkevičius ir kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius sujungė jėgas statant visoje šalyje didžiulio atgarsio sulaukusią G. Puccini operą „Bohema“. Pagal ją ir kilo nepriklausomos alternatyvios operos trupės „Bohemiečiai“ pavadinimas.

2006 metais gimusi idėja pristatyti būrį jaunų operos solistų ir priartinti prie plačiosios publikos elitiniu laikomą operos žanrą tapo nauju teatru Lietuvoje. Toks derinys diktavo „Bohemiečių“, o nuo 2012 metų (gavus profesionalaus Vilniaus teatro statusą) – „Vilnius City Opera“ (VCO), kryptį. Nuo įkūrimo 2006 metais VCO pristatė 14-a naujų pastatymų.

MO paroda „Iš tos operos“ talpina praėjusio amžiaus technikos fotografiją, tikrą spektaklių scenografiją, kostiumus, kūrėjų interviu, garso ir specialiai projektui kurtą vaizdo medžiagą.

Parodos architektūros idėja buvo atkurti Kongresų rūmų užkulisius, kadangi MO mažosios salės plotas yra panašaus dydžio, kaip ir Kongresų rūmų scena. Taigi parodai sukurta architektūra yra iš originalių scenografijos konstrukcijų, atkeliavusių iš įvairių VCO operų: čia naudojamos realios dekoracijos iš VCO spektaklių „Trubadūras“ (2014), „Pelėjas ir Melisanda“ (2015) (dailininkas Marijus  Jacovskis); „Bohema“ (2006), „Svynis Todas – demonas kirpėjas“ (2009), „Manon Lesko“ (2012), „Faustas“ (2017) (dailininkas Dick Bird),  taip pat – tikri Juozo Statkevičiaus kurti kostiumai.

Parodoje susijungia operos ir teatro dailės pasaulis bei vizualieji menai – eksponuojamos video meno kūrėjo Rimo Sakalausko videoinstaliacijos, kurių parodoje yra net trys.

Pirmoji parodos instaliacija sudaryta iš skirtingų dydžių TV ekranų. Joje tarsi pro apsaugos stebėjimo kamerą rodoma „Bohemiečių“ kasdienybė: repeticijos, pasirengimas spektakliams – tai, kas įprastai yra nematoma spektaklio pusė. Kita R. Sakalausko instaliacija atkuria grimo kambario atmosferą: joje rodoma video medžiaga, kurioje vaizduojami VCO solistai, besigrimuodami išnykstantys iš ekrano.

Trečioji R. Sakalausko videoprojekcija tampa paskutiniu parodos tašku. Instaliacijoje atvaizduojamos plojančios rankos ir aplodismentus dalijantys žiūrovai. Jos tikslas – parodos lankytojui sukurti jausmą, kad spektaklis ką tik baigėsi, o jis, stovintis ant pakylos, buvo pagrindiniu jo veikėju.

Nuotraukos, eksponuojamos parodoje, yra ferotipai, sukurti šlapio kolodijaus proceso. Šią netradicinę fotografijų seriją sukūrė režisierius, scenaristas Mindaugas Meškauskas.

Šlapio kolodijaus plokštelės procesas (ambrotipai, ferotipai) išrastas XIX amžiaus viduryje. 1851 metais jį aprašė Frederikas Skotas Arčeris. Šiuo metodu vaizdas yra sukuriamas ant stiklinės, metalinės (šiais laikais – net akrilinės) plokštelės.

Tokios fotografijos pagaminimas yra didelis iššūkis, o rezultatas priklauso ne vien nuo fotografo, bet ir nuo teisingos manipuliacijos chemikalais bei jų sąveikos. Viskas turi įvykti vos per keletą minučių, kol plokštelė dar šlapia (iš čia ir kilo pavadinimas) bei jautri šviesai.

Mindaugas Meškauskas
Režisierė Dalia Ibelhauptaitė, 2020
Ferotipas, 18 × 24 cm.
Autoriaus nuosavybė

Vis dėlto šis procesas reikalauja ir pozuojančiojo pastangų: neretai jam tenka išbūti nejudant keliolika ar net keliasdešimt sekundžių! Dėl to portretai atrodo tarsi sustingę laike. Jie neblunka, nekeičia spalvos ir neišnyksta. Be to, gautas atvaizdas yra unikalus ir nepakartojamas – dviejų identiškų ferotipų pagaminti neįmanoma.

Į „Užburtosios fleitos“ (2007) kostiumus buvo investuota labai daug, juos kūrė Juozas Statkevičius. Kadangi operos veiksmas vyksta faraonų laikų Egipte, kostiumų detalių reikėjo ieškoti ne tik Lietuvoje, bet ir įvairiose Londono indų, afrikiečių parduotuvėse, turguose. Chorui buvo pasiūti net 42 kostiumai, kurių kiekvienas – unikalus, skirtingas.

Teatro kostiumų dailininkas J. Statkevičius operai „Užburtoji fleita“ sukūrė ir šią įspūdingą suknelę. Jai panaudota net 3500 sagų! Ši suknelė priklausė pagrindinei veikėjai Paminai, kurios vaidmenį atliko operos solistės Asmik Grigorian, Lauryna Bendžiukaitė, Joana Gedmintaitė.

Pasirodo, „Užburtoji fleita“ iki šiol yra daugiausiai kartų rodyta opera pasaulyje, o VCO šį spektaklį parodė net 29 kartus. Per tą laiką pasikeitė kelios solistų sudėtys. Galiausiai nuspręsta spektaklio neberodyti.

Tačiau statant kitą VCO operą, „Samsonas ir Dalila“ (2017), buvo nutarta brangius ir unikalius „Užburtosios fleitos“ kostiumus prikelti antram gyvenimui ir pernaudoti kitame kontekste. Tai buvo įmanoma, nes atitiko abiejų operų laikmečiai: „Užburtojoje fleitoje“ – Senovės Egiptas, „Samsono ir Dalilos“ siužetas – Biblijos, tematika epinė. Dešimt kostiumų liko neperdarytų, kaip „Bohemiečių“ istorijos liudijimas.

Akimirka po spektaklio „Samsonas ir Dalila“.

VCO spektaklyje „Svynis Todas – demonas kirpėjas“ (2009) , sukurtame pagal iš S. Sondheimo miuziklą tuo pačiu pavadinimu, operos solistė Asmik Grigorian atliko pagrindinį Ponios Lovet vaidmenį.

Ponia Lovet iš Asmik Grigorian pareikalavo ilgų mėnesių alinančio darbo mokantis ne tik sudėtingos muzikinės partijos, bet ir specifinio Londono rajonų „koknių“ akcento. Niekas neįtarė, jog tuo metu Asmik mokėjo vos kelis anglų kalbos žodžius!

Mindaugas Meškauskas
Asmik Grigorian – Ponia Lovet, 2020
Ferotipas, 18 × 24 cm.
Autoriaus nuosavybė

Pagrindinį Fausto vaidmenį Ch. Gounod operos VCO pastatyme „Faustas“ atliko lietuvių operos solistas, garsus tenoras Edgaras Montvidas. Jis – pirmasis „Bohemietis“, netgi pirmasis lietuvių solistas, baigęs Londono „Covent Garden“ operos studiją ir 27-erių tapęs jauniausiu Alfredo vaidmenį  (G. Verdi opera „Traviata“) Karališkojoje operoje atlikusiu solistu.

E. Montvido sukurtas Fausto personažas apnuogina tamsiąją žmogaus prigimtį, tuštybę ir godumą. Pasirodo, šios savybės lengvai nugali sveiką protą, o tuomet belieka paskutinė viltis – meilė. Epinį velniui sielą pardavusio mokslininko paveikslą Edgaras sukūrė britų kritiką sužavėjusiu įtaigumu. Tenoro universalumas ir aukščiausios kokybės atlikimas nepalieka abejingų.

Mindaugas Meškauskas
Edgaras Montvidas – Faustas, 2020
Ferotipas, 18 × 24 cm.
Autoriaus nuosavybė

Prieštaringai vertinto VCO miuziklo „Svynis Todas – demonas kirpėjas“ (2009) scenografijos elementai atsiranda keliose MO parodos vietose. Joje eksponuojami manekenai spektaklyje turėjo atstoti nužudytų žmonių kūno dalis. Juos Svynis Todas laikydavo savo slaptame kambarėlyje, o vėliau iš jų Mis Lovet kepdavo pyragėlius. Taip pat parodoje yra įkurtas kambarėlis, kuriame galima pamatyti scenografijos krėslą su apsiaustu, kurį spektaklio metu naudodavo solistai, kai reikėdavo paleisti „kraujo“ pliūpsnį. Pasirodo, apsiauste būdavo paslėpta „kraujo“ pūslė – ją paspaudus aplink imdavo trykšti butaforinis kraujas.

MO parodoje atsiskleidžia ne tik VCO operos solistai ir kūrybinė komanda. Joje ant originalių VCO spektaklio „Svynis Todas – demonas kirpėjas“ dekoracijų galima pamatyti ir pagal miuziklo siužetą gyvai filmuotų scenų video projekciją. Joje Svynį Todą suvaidino pats Dexteris Fletcheris!

Britų aktorius ir režisierius pasakoja, kad atlikti Svynio Todo rolę buvo jo sena svajonė. Mačiusiesi neprieštaraus – vaidmuo atliktas tikrai įtikinančiai!

Paveikslą „Samsonas ir Dalila“, kuris tapo VCO operos tuo pačiu pavadinimu plakatu, nutapė Andrius Zakarauskas. Vienas ryškiausių šiuolaikinių lietuvių menininkų 2019 metais pasakojo, kad toks užsakymas sukurti įvaizdinį paveikslą operai jam buvo pirmas ir vienintelis. Siužeto tema – vyro ir moters santykis, visada buvo svarbi jo kūryboje ir nuolat kito.„Samsono ir Dalilos“ siužetas – biblijinis, tema – bendražmogiška, aktuali visada“ , – teigė A. Zakarauskas.

Operos „Samsonas ir Dalila“ plakatas, 2017 m.

Andriaus Zakarausko paveikslas „Samsonas ir Dalila“.

Šį paveikslą, vėliau tapusį VCO spektaklio „Oneginas“ (2011) plakatu, nutapė žymus lietuvių menininkas Ray Bartkus. Legendinės P. Čaikovskio operos įvaizdį, persmelktą tarybinių laikų ironija, autorius prikelia naujam gyvenimui taip pat šmaikštaudamas – o ką tu įžiūri širdies formoje?

Menininkas pasakoja, kad ši opera stipriai rezonuoja su asmeniniais išgyvenimais: „jo paties patirtis 1989 m. iš „sovietijos“ persikėlus gyventi į Niujorką verktinai artima „bohemiečių“ pastatymo koncepcijai, kurioje pirmieji „Onegino“ veiksmai rutuliojasi tarybinėje „komunalkėje“, o vėliau persikelia į 9-ojo dešimtmečio Niujorko galeriją.“

O štai, VCO operos „Oneginas“  plakatas:

„Bohemiečiai“, net neturėdami teatro pastatymams tinkamos salės ir repeticijoms reikalingų patalpų, sukūrė puikių spektaklių, kurių šlovė neblėsta dešimtmečiais. Tai – G. Puccini, W. A. Mocarto, J. Massenet, G. Verdi, P. Čaikovskio, Ch. Gounod ir kt. operų pastatymai.

Tačiau VCO neapsiriboja vien klasikiniais operos kūriniais: įgyvendinta keletas visiškai naujų, įdomių idėjų, siekiant pritraukti naujos publikos, ar pasirenkant operai „pražūtingas“ erdves. VCO bendradarbiavo su elektroninės muzikos kūrėjais projekte „XYZ“ (2010), rodytame tuomet dar nenugriautame „Lietuvos“ kino teatre, su roko atlikėjais – projekte „VCO Rock“ (2013) apleistuose Vilniaus sporto ir koncertų rūmuose bei Marijaus Adomaičio („Ten Walls“) elektroninėje operoje „e-Carmen“ (2016) tuomet neseniai atidarytoje „Compensos“ salėje.